frontalióji kompozcija, dailės kūrinio komponavimo būdas: meninio vaizdo elementų (žmonių, gyvūnų figūrų, daiktų) vaizdavimas tiesiai iš priekio. Būdinga statika, monumentalumas, simetrija, hieratiškumas. Taikyta meninio vaizdo iškilmingumui, dekoratyvumui sustiprinti. Frontalioji kompozicija atsirado ikiistoriniais laikais, būdinga senovės Rytų (Egipto, Artimųjų Rytų kultūrų), archajinės Graikijos, vėlyvosios Romos imperijos dailei, plėtota Bizantijos mozaikose ir ikonose, viduramžių sienų tapyboje, vitražuose, gobelenuose. Rečiau taikyta Renesanso, baroko dailėje. 20 amžiuje–21 a. pradžioje naudojama retai, pasitelkiama meniniam įspūdžiui sustiprinti, vaizdui stilizuoti.
Lietuvoje frontalioji kompozicija dažnesnė taikomojoje dailėje, yra V. Petravičiaus estampų cikluose, J. Balčikonio batikose, A. Stoškaus, B. Bružo vitražuose.
2972