futurològija (lot. futurum – ateitis + gr. logos – mokslas), šiuolaikinės visuomenės raidos perspektyvų prognozavimas, galimų visuomenės modelių numatymas. Analizės pagrindu prognozuojama, kokia bus ateities visuomenė, jos kultūrinis modelis, kokiomis vertybėmis ji remsis ir kita. Keliamos hipotezės, kaip plėtosis vartojimo struktūra ir apimtis, masinė kultūra, ekonomika, kokius padarinius gali sukelti dabartiniai socialiniai, politiniai, ekonominiai reiškiniai, sprendimai, veiksmai ir procesai, kaip jie veikia gamtos, maisto ir kuro išteklius, demografinę padėtį, gyvenamąją aplinką ir kita.
Visuomenės raidos prognozių yra K. Marxo, F. Nietzsche’s, A. Toynbee ir kitų 19–20 amžiaus filosofų ir sociologų veikaluose. Pirmasis futurologijos terminą 1943 pavartojo sociologas O. Flechtheimas (Vokietija). Futurologijos teorijos ypač paplito 20 amžiaus 6–7 dešimtmetyje. Vakarų Europos ekonomikos spartus atkūrimas po Antrojo pasaulinio karo ir jos pakilimas, efektyvus socialinių problemų sprendimas kėlė žmonėms geresnio gyvenimo viltį, ryškėjo mokslo ir technikos pažanga. Susiklostė keletas futurologijos krypčių: technologinė, reformistinė evoliucinė, radikalioji. Technologinė futurologija rėmėsi naujaisiais mokslo ir technikos laimėjimais. Pagrindiniai teoretikai – D. Bellas, H. Kahnas (abu Jungtinės Amerikos Valstijos), R. Aronas, B. de Jouvenelis (abu Prancūzija) – stengėsi pagrįsti Vakarų civilizacijos, Vakarų demokratijos, laisvosios rinkos ir individo perspektyvumą ir Vakarų visuomenės modernizacijos galimybes. Reformistinė evoliucinė futurologija įrodinėjo, kad socialistinės (komunistinės) ir ekonomiškai silpnos valstybės, pripažindamos Vakarų demokratines vertybes ir rinkos ekonomiką, reformuosis arba palengva integruosis į kapitalistinę sistemą. Pagrindiniai teoretikai: W. W. Rostow, J. K. Galbraithas (abu Jungtinės Amerikos Vlastijos), R. Jungkas (Austrija), F. Pollockas (Olandija), F. Baade (Vokietija), J. Galtungas (Norvegija). Radikaliosios futurologijos krypties šalininkai teigė, kad dėl techninės mokslinės pažangos Vakarų civilizacijos laukia neišvengiama žūtis. 20 amžiaus 8 dešimtmetyje Vakarų Europoje prasidėjusi ekonominė krizė ir socialiniai neramumai (demonstracijos, streikai) turėjo įtakos naujų futurologijos teorijų kūrimui. R. Heilbroneris (Vokietija), D. Meadowsas (Jungtinės Amerikos Valstijos) sukūrė neišvengiamos globalinės katastrofos teoriją. Šiems socialinio pesimizmo atstovams įtakos turėjo spartėjančios ginklavimosi varžybos ir Šaltojo karo įtampa tarp Rytų ir Vakarų, ekologinės katastrofos grėsmė ir ekonomiškai silpnų valstybių varginga padėtis. Teoretikų technooptimistų A. Tofflerio, M. Mesarovićiaus (abu Jungtinės Amerikos Valstijos), E. Pestelio (Vokietija) tvirtinimu, globalinės katastrofos galima išvengti technologizavus visą kapitalistinę sistemą. Humanistinės futurologijos krypties atstovai teigė, kad ateities visuomenė remsis krikščioniškąja dorove, o ekonomiškai silpnos valstybės pasirinks Vakarų demokratines vertybes. 20 amžiaus pabaigoje pasitikėjimas futurologinėmis teorijomis sumažėjo, nes tikrovė vis dažniau neatitiko teorinių prognozių.
technologinė futurologija; reformistinė evoliucinė futurologija; radikalioji futurologija, humanistinė futurologija