miško gaisras

Paryžiaus katedros gaisras 2019 04 15

gasras, nekontroliuojamas degimas, per kurį sunaikinamos materialinės vertybės, gamtos ištekliai (miškai, durpynai), kyla pavojus žmonių gyvybei ir sveikatai. Dažniausiai gaisrą sukelia neatsargus naudojimasis ugnimi, techniškai nesutvarkyti ar sugedę šildymo įrenginiai ir netinkama jų priežiūra, blogai atlikti remonto darbai, netinkamai laikomos degiosios medžiagos, žaibas, tyčinis padegimas. Kartais degiosios medžiagos užsiliepsnoja dėl trinties. Gaisras prasideda, kai degioji medžiaga užsiliepsnoja. Per gaisrą išskiriama šiluma išspinduliuojama arba sklinda į aplinką konvekciniu būdu; nuo šiluminės spinduliuotės 10 m spinduliu gali užsidegti degiosios medžiagos. Kuo intensyviau medžiaga dega, tuo greičiau gaisras plinta (įvairių medžiagų gaisro plitimo greitis pateiktas lentelėje). Degimo zonoje esančios degiosios medžiagos bei konstrukcijos liepsnoja ir sudega, nedegiosios deformuojasi ir ỹra. Skiriami 3 gaisro periodai: plitimas (gaisras apima vis didesnį plotą, įšyla ir sudega arba suyra statybinės konstrukcijos), lokalizavimas (gaisras plinta iki gesinimu ribojamo ploto, lėtėja degimas, prasideda rusenimas) ir likvidavimas (mažėja degantis plotas, kol gaisras visiškai užgesinamas). Degimo zonos temperatūra rodo gaisro pavojingumą. Degant gyvenamiems ir visuomeniniams pastatams ji būna 800–900 °C, patalpoms, kuriose dega degiosios dujos, skysčiai ar kietosios medžiagos, – 1000–1400 °C, o degant magniui ir kai kuriems lydiniams (termitui, elektronui) – 2000–3000 °C. Aplink degimo zoną konstrukcijoms, įrenginiams pavojinga laikoma aukštesnė negu 600 °C temperatūra. Žmonėms skausmo riba 44 °C; gaisro dūmuose yra anglies monoksido, kuris, patekęs į plaučius, sutrikdo deguonies apykaitą ir žmogus staigiai užtrokšta, bei anglies dioksido, galinčio paralyžiuoti kvėpavimo takus ir sukelti mirtį. Ypač nuodingi degančių plastikų, pesticidų, herbicidų ir kitų cheminių medžiagų dūmai. Apie kilusį gaisrą ir jo vietą ugniagesiams pranešti gaisrinėje įrengiama gaisrinė signalizacija, sudaryta iš gaisriosiose patalpose įtaisytų automatinių (dažniausiai naudojami šiluminiai jutikliai, reaguojantys į pakilusią temperatūrą) arba rankinių (veikia nuspaudus rankenėlę) jutiklių, laidais sujungtų su jų signalus priimančiais imtuvais. Gaisrui gesinti naudojama gaisrinė technika. Ja paskleidžiamos skystos, dujinės, biriosios ar kitos gesinamosios medžiagos, kurios trukdo orui, degiesiems garams ir dujoms patekti į degimo zoną, aušina arba praskiedžia degančias medžiagas, izoliuoja gaisro židinį. Kitokiomis priemonėmis ir kitais būdais gesinamas miško gaisras, durpyno, požeminis (šachtoje ar masyve) gaisras. Gaisro išvengti padeda gaisro profilaktika, ypač išankstinės apsaugos nuo gaisro priemonės (numatomos projektuojant pastatą ar statinį, derinant miestų, gyvenviečių generalinius planus, parenkant statybos vietą). Pastate turi būti numatytos automatinės sistemos (gaisro gesinimo, žmonių informavimo apie gaisrą sistemos), įrengti apsaugos nuo žaibo ir jo antrinių poveikių įrenginiai, numatytas saugus ir greitas žmonių evakavimas iš pastatų. Pirmasis gaisras Vilniuje užregistruotas 1366. Dideli gaisrai, kilę 1513 ir 1530, 1610, sunaikino daugelį Vilniaus pilies pastatų, katedrą, vyskupų rūmus.

Lent. Gaisro plitimo greitis (m/min)
popieriaus ritiniai 0,3
tekstilės gaminiai 0,3–0,4
sintetinis kaučiukas 0,4
medinės konstrukcijos ir medienos sandėliai 1–4
acetonas (10 °C temperatūroje) 19,0
etanolis (10–20 °C temperatūroje) 8–20
toluenas (10–20 °C temperatūroje) 10–50
vandenilis 160,0

949

716

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką