Galãpagų sãlos (Islas Galápagos, angl. Galápagos Islands, pranc. Îles Galápagos), Vėžli sãlos, salynas Ramiojo vandenyno rytuose, apie 1000 km į vakarus nuo Pietų Amerikos krantų. Priklauso Ekvadorui; sudaro Galapagų provinciją. 33 000 gyventojų (2020). Administracinis centras – Puerto Baquerizo Moreno.
Apie 20 didesnių salų (didžiausios surašytos lentelėje) ir daugybė mažų salelių. Plotas 8010 km2. Apgyventos 5 salos: San Cristóbalis, Šventojo Kryžiaus sala (apie 1/2 Galapagų salų gyventojų), Isabela, San Salvadoras ir Santa María. Salos – povandeninio kalnagūbrio aukščiausios viršūnės. Vulkaninės kilmės (Galapagų karštasis taškas); dėl Nazcos litosferos plokštės slinkimo salynas juda į pietryčius (greitis apie 7 cm/metus). Paviršius kalnuotas; didžiausias aukštis 1707 m (Wolfo ugnikalnis Isabelos saloje). Aktyviausi ugnikalniai: Fernandinos saloje – La Cumbre, arba Fernandinos (nuo 21 a. pradžios veržėsi 2005, 2009, 2017, 2018, 2020; aukštis 1476 m), Isabelos saloje – Wolfo (2015, 2022), Sierra Negros (2005, 2018; 1124 m), Cerro Azulio (2008; 1640 metrų). Yra istoriniais laikais nesiveržusių ugnikalnių.
Galapagų salos
Galapagų vėžliai (Santa Cruzo sala)
Klimatas tropinis, sausas (dėl šaltosios Peru srovės poveikio); salos išsidėsčiusios kelių jūrų srovių sandūroje. Oro vidutinė temperatūra 21–28 °C, aukščiausia 34 °C, žemiausia 13 °C. Kserofitiniai krūmai, kalnų šlaituose – visžaliai atogrąžų miškai, aukščiau – pampos. Pakrantėse yra mangrovių. Galapagų salų gyvūnijai būdingos tropinės ir poliarinės rūšys, dauguma jų endeminės. Veisiasi Galapagų jūrų liūtai, Galapagų jūrų lokiai, iš paukščių – Galapagų pingvinai, Galapagų kikiliai, Galapagų vanagai, neskraidantieji kormoranai, strazdai mėgdžiotojai, fregatos, albatrosai, iš roplių – drambliniai vėžliai, kyliauodegės ir jūrinės iguanos, gekonai. Santa Cruzo sala su priekrantėmis sudaro Galapagų nacionalinį parką (plotas 6790 km2; įkurtas 1934, nuo 1984 biosferos rezervatas). Galapagų salos – pasaulio paveldo vertybė (nuo 2001; dalis salų nuo 1978).
Ūkis
Galapagų salų ūkio svarbiausios šakos: žemdirbystė (auginama vilnamedžiai, cukranendrės, kavamedžiai, citrinmedžiai, bulvės), gyvulininkystė, žvejyba, turizmas.
Didžiausios gyvenvietės: Puerto Velasco Ibarra, Puerto Villamilis (uostas), Bellavista, Santa Rosa. San Cristóbalio ir Baltros salose yra oro uostai, Seymouro saloje – Jungtinių Amerikos Valstijų karinė oro ir jūrų bazė. Čarlzo Darvino mokslinė stotis.
1
1284
2271
Istorija
1535 03 10 salas atrado Panamos vyskupas Tomás de Berlanga, kai per tyką dreifuojantis jo laivas (priklausė į Peru keliaujančiam Ispanijos karaliaus Karolio V laivynui), pagautas stiprios jūrų srovės, nukrypo nuo kurso. 16 a. jos buvo ispanų konkistadorų, nuo 17 a. – piratų, nuo 19 a. pradžios – banginių ir ruonių medžiotojų laivų sustojimo vieta. Iki 19 a. pradžios Galapagų salos buvo negyvenamos. Nuo 1832 priklauso Ekvadorui.
1835 Galapagų salose keliaudamas aplink pasaulį lankėsi Ch. R. Darwinas; salų gyvūnijos įvairovė paskatino jį suformuluoti natūralios atrankos dėsnį.
Floreanos salos kraštovaizdis
Cristobalio salos pakrantė
Galapagų salos