Galisija

Galsija (Galicia), autonominė ir istorinė sritis Ispanijos šiaurės vakaruose, prie Atlanto vandenyno. Autonominė sritis apima La Coruños, Lugo, Orensės ir Pontevedros provincijas.

Plotas 29 434 km². 2,7 mln. gyventojų (2019); daugiausia galisai.

Centras – Santiago de Compostela (97 300 gyventojų, 2019). Didžiausi miestai (tūkst. gyventojų, 2019): Vigo (295,4), La Coruña (245,7), Orense (105,2), Lugo (98,3), Pontevedra (83,0), Ferrolis (66,1).

Didžiąją Galisijos dalį užima kristalinis Galisijos masyvas (didžiausias aukštis 1778 m); pajūryje – siaura žemuma.

Klimatas vidutinių platumų jūrinis, šiltas. Sausio mėnesio vidutinė temperatūra 8–10 °C, liepos–rugpjūčio mėnesių vidutinė temperatūra 19 °C. Galisijos vakaruose kritulių iškrinta 2000–2500 mm (daugiausia spalio–gegužės mėnesį), kitoje dalyje – 1000–2000 mm (gruodžio–vasario mėnesį).

Didžiausios upės: Miño, Ulla, Tambre (įteka į Atlanto vandenyną). Plačialapių miškai.

Galisija – pramoninė agrarinė Ispanijos sritis. Kasamos geležies, volframo, alavo rūdos, rusvosios anglys. Laivų statyba, juodoji ir spalvotoji metalurgija, naftos perdirbimas, mašinų ir automobilių gamyba, chemijos, siuvimo, baldų, maisto (žuvų apdorojimo, vyno, pieno) pramonė. Auginama javai (daugiausia kukurūzai, kviečiai, rugiai), daržovės, vaismedžiai ir vynmedžiai. Veisiama daugiausia galvijai, kiaulės.

Žvejyba; gaudomi vėžiagyviai, moliuskai. Didžiausias Ispanijos žvejybos uostas Vigo (t. p. prekybos ir keleivių); kiti žvejybos ir prekybos uostai: La Coruña, Ferrolis (t. p. ir karinis). Turizmas; labiausiai turistų lankomi Gallegos pakrantės pajūrio kurortai, Santiago de Compostela (jos senamiestis ir piligrimų kelias į miestą – pasaulio paveldo vertybės nuo 1985 ir 1993) bei jos apylinkės.

2271

Istorija

Pirmo tūkstantmečio prieš Kristų antroje pusėje gyventa keltiškų galesių genčių, kurias apie 137 pr. Kr. nukariavo romėnai. Nuo 585 Galisija priklausė vestgotams. 8 a. pradžioje užimta maurų, tačiau 8–9 a. atkariauta Asturijos karalių.

Viduriniais amžiais Galisijos gyventojai dažnai sukildavo prieš vietinius didikus, karalių, 19 a. pradžioje – prieš Napoleoną I. 19 a. Ispanijos vienas kultūrinio atgimimo, literatūros centrų.

20 a. pirmoje pusėje dėl prastų žemdirbystės sąlygų iš Galisijos į Lotynų Ameriką ir Jungtines Amerikos Valstijas emigravo 1,3 mln. žmonių; 1950–60 – 0,5 mln. žmonių persikėlė į Ispanijos pramonės centrus. Nuo 1981 autonominė sritis.