Galšia

Galšios rūmų liekanos (tolumoje – miestelis)

Galšià, Alšnai (bltr. Гальшаны, Galšany, rus. Гольшаны, Golšany), miestelis Baltarusijoje, Ašmenos rajone, 20 km į pietus nuo Ašmenos, Lietuvos pasienyje. Įsikūręs Galšios upės kairiajame krante, prie Vilniaus–Ašmenos–Valažino kelio. 1044 gyventojai (2019). Barokinių rūmų (17 a. pirma pusė) griuvėsiai (2018–21 restauruotas šiaurinis bokštas ir sienų fragmentai aplink jį), barokinė trinavė katalikų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (1618, perstatyta 18 a. viduryje, restauruojama nuo 20 a. pabaigos), pranciškonų vienuolyno pastatai, varpinė (19 a.), stačiatikių Šv. Jurgio cerkvė (20 a. pradžia). 1,5 km į šiaurės rytus nuo Galšios – 12–14 a. baltų piliakalnis.

Istorija

Nuo 13 a. Galšia buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Alšios (Galšios) dalinės kunigaikštystės centras. Nuo 14 a. pabaigos Galšią valdė Alšėnų kunigaikščių giminė. Jos pradininkas Jonas Alšėniškis (Jonas Algimantaitis) pastatydino pilį, prie kurios kūrėsi miestelis.

15 a. pradžioje pastatyta pirmoji bažnyčia; 16 a. antroje pusėje Bagdonas Sapiega ją atidavė reformatams, vėliau grąžinta katalikams. 16 a. išmirus Alšėnų kunigaikščių giminei, Galšia atiteko Sapiegoms, kurie pastatydino rezidencinius rūmus-pilį. 1618 Povilas Sapiega įkūrė pranciškonų vienuolyną (1832 Rusijos imperijos valdžios uždarytas) ir pastatydino naują bažnyčią. Įkurta mokykla. Veikė ir stačiatikių cerkvė (nuo 16 a.). Iki 1795 priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, 1795–1918 valdė Rusijos imperija. Nuo 19 a. antros pusės Galšia – valsčiaus centras. 1920 nustačius Lietuvos valstybinę sieną su Rusija, Galšia priskirta Lietuvos Respublikai. 1920–39 valdė Lenkija, nuo 1939 – Baltarusija. 1942–44 nacių okupacinė administracija Galšios valsčių buvo priskyrusi Lietuvos generalinei sričiai. 1970 buvo 1745, 1993 – 1277 gyventojai.

Galšios Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios fasadas ir varpinė (1900; Varšuvos nacionalinė biblioteka)

Lietuviai

Miestelis yra lietuviškų vietovardžių areale. Maždaug iki 18 a. pradžios (iki maro) Galšios apylinkių gyventojų daugumą sudarė lietuviai, išskyrus baltarusišką pleištą palei Galšią į pietryčius nuo Galšios. Per 17 a. 6 dešimtmečio ir 18 a. pradžios karus, badą ir marą daug apylinkių gyventojų išmirė. Į jų vietą dvarininkai atkėlė daugiausia baltarusių. Slavėjimą stiprino ir vienuoliai pranciškonai. 19 a. viduryje tik apie 1/5 parapijos, daugiausia jos vakarinės dalies, gyventojų kalbėjo lietuviškai. Galšios apylinkių gyventojų absoliuti dauguma ir 19 a. antroje pusėje–20 a. kalbėjo (ir tebekalba) baltarusiškai, tačiau 19 a. jie save vadino litvinais. Tikintieji daugiausia katalikai; jie visą laiką vyravo (pvz., 1919 jų buvo 75,4 %, stačiatikių – 18,9 %, judėjų – 5,7 %, o minėtame slaviškų vietovardžių pleište – katalikai ir stačiatikiai). Lietuvių kalbininkų duomenimis, Galšios valsčiaus lietuviškus pavadinimus turinčios gyvenvietės 1939–40 sudarė 51,6 %.

2271

598