Gãlų kãras (Bellum Gallicum), Romos konsulo Cezario 58–51 pr. Kr. karo žygiai, per kuriuos buvo užkariauta Transalpinė Galija.
Romėnų kariuomenė (58 – 6 legionai, nuo 57 – 8 legionai, nuo 53 – 10 legionų) 58 pr. Kr. prie Bibraktės sumušė per edujų žemes iš dabartinės Šveicarijos į vakarus traukusius helvetus, prie Vezonciono (dabartinis Besançonas) – Ariovisto vadovaujamus svebus, 57 pr. Kr. nukariavo Galijos šiaurinę dalį, pajungė dabartinės Akvitanijos teritoriją, Ligerio (Luaros) mūšyje sumušė Galijos šiaurės vakaruose gyvenančias keltų gentis bei jų sąjungininkus britus ir iki 56 pr. Kr. užvaldė visą Transalpinę Galiją – teritoriją tarp Alpių kalnų, Viduržemio jūros, Pirėnų pusiasalio, Atlanto ir Reino.
Persekiodamas per Reiną į Galiją įsiveržusius germanus 56 pr. Kr. Cezaris pirmasis iš Romos karvedžių persikėlė į dešinįjį Reino krantą. 52 pr. Kr. nuslopintas didesnę dalį Transalpinės Galijos apėmęs arvernų karaliaus Vercingetorigo vadovaujamas sukilimas, tačiau keltų gentys užkariautojams priešinosi ir 51. Nukariautos gentys (helvetai, belgai, treverai, ambianai, venetai, arvernai, piktonai ir kiti) formaliai tapo romėnų sąjungininkėmis, pavaldžiomis Narbono Galijos vietininkui, kasmet turėjo sumokėti romėnams 40 mln. sestercijų mokestį.
Galų karas pagreitino Romos respublikos žlugimą ir imperijos susikūrimą, prisidėjo prie Romos politinio gyvenimo pokyčių.
Cezaris šį karą aprašė Galų karo užrašuose (Commentarii de bello Gallico parašyta 52–51 pr. Kr., lietuviškai išleista 1998).
1489