galvanoplãstika (galvano… + gr. plastikē (technē) < plastikos < plassō – sudarau, nulipdau), storo (iki kelių milimetrų) metalinio sluoksnio nusodinimas elektrocheminiu būdu ant specialiai paruoštos metalinės ar nemetalinės matricos (formos, modelio), nuo kurios vėliau jis atskiriamas. Apima matricos gaminimą, jos paviršiaus paruošimą, metalinio sluoksnio (atvirkštinės kopijos) nusodinimą, jo atskyrimą nuo matricos ir galutinę gautos kopijos apdailą. Matrica gaminama iš metalo, plastiko, gipso, keramikos ir kitų medžiagų. Ant nemetalinės matricos paviršiaus prieš nusodinimą sudaromas elektrai laidus miltelių (pvz., grafito) sluoksnis, ji metalizuojama autokataliziniu ar kitokiu būdu. Atskirtas nusodinto metalo sluoksnis yra atvirkščioji paruoštos matricos kopija, pakartojanti mažiausias jos detales. Metalai (geležis, varis, nikelis, nikelio‑kobalto lydinys) elektrocheminiu būdu nusodinami dažniausiai iš sulfatinių, sulfamininių, fluorboratinių tirpalų. Galvanoplastikos būdu galima gauti labai tikslias ir sudėtingas metalines kopijas. Gaminama stereotipinės spaudos formos, graviūrų kopijos, spausdinimo štampai, poligrafinės klišės, tikslios plastikų presavimo formos, tinkleliai, bangolaidžiai, parabolinių antenų dalys, dantų protezai, juvelyriniai dirbiniai ir kita.
Galvanoplastiką 1838 išrado B. Jakobi, 1899 pradėtos gaminti matricos patefonų plokštelėms. 20 a. antroje pusėje galvanoplastika taikyta skulptūroms, bareljefams, monetoms, bangolaidžiams ir parabolinėms antenoms gaminti; vėliau pradėta naudoti pigesnius liejimo būdus.
Lietuvoje galvanoplastika buvo tirta ir taikyta gamyboje Chemijos ir cheminės technologijos institute (nuo 2010 Fizinių ir technologijos mokslų centras), kuriame 1969–93 veikė Galvanoplastikos laboratorija (vadovas A. Molčadskis).
2509