galvijininkỹstė, gyvulininkystės šaka – galvijų veisimas ir laikymas. Teikia produktų žmonių mitybai (pieno, mėsos, riebalų), žaliavos odos ir avalynės pramonei. Galvijų kraujas perdirbamas į kraujamilčius, kaulai – į mėsos ir kaulų miltus, kaulamilčius, klijus. Mėšlas – vertinga trąša, bemiškėse vietovėse juo kūrenama. Galvijus naudoja ir kaip traukiamąją jėgą. Galvijų laikoma daugiau negu kitų žemės ūkio gyvulių. 2001 pasaulyje jų buvo 1,351 milijardo. Daugiausia galvijų augina Indija, Brazilija, Kinija, Argentina, Prancūzija. Pieningiausi galvijai laikomi Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), Vakarų Europos šalyse, Izraelyje, Japonijoje. 2001 pasaulyje iš karvių gauta apie 85 % viso pieno. Europos Sąjungos šalyse 2000 iš karvės vidutiniškai primelžta po 5765 kg pieno, daugiausia Švedijoje (7494 kg) ir Olandijoje (7105 kg). Pagal produkciją galvijinkystė skirstoma į pieninę, mėsinę, pieninę mėsinę ir mėsinę pieninę, pagal galvijų laikymo būdą – į ganyklinę, tvartinę ir ganyklinę tvartinę. Produktyvesnės galvijų veislės yra JAV ir Kanados holšteinai, Olandijos juodmargiai, Danijos juodmargiai, Britanijos fryzai. Žalųjų ir žalmargių žinomiausios pieninės veislės yra Danijos žalieji, švicai, Švedijos žalmargiai, stepių žalieji, airšyrai, anglerai. Dvylieji ir palšieji galvijai (simentaliai, švicai) priklauso pieninių ir mėsinių grupei. Geriausia jautiena gaunama iš mėsinių veislių galvijų herefordų, šarolė, limuzinų, Santa Gertrūdos galvijų ir kitų. Mėsiniai galvijai daugiausia auginami Argentinoje, Urugvajuje, kai kuriose JAV valstijose, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, pieniniai – JAV, Kanadoje, Vakarų Europos šalyse.
661