vandens garai virš karštosios versmės
gãras, medžiagos dujinė fazė, egzistuojanti kartu su tos medžiagos skystąja arba kietąja fazėmis ir galinti su jomis sudaryti pusiausvirąją sistemą. Susidaro, kai skystosios arba kietosios fazės molekulės, įgijusios pakankamai kinetinės energijos, nugali molekulių traukos jėgas ir išlekia iš garuojančios fazės laisvojo paviršiaus (garavimas, sublimacija). Jei garas ir garuojanti medžiaga sudaro uždarą sistemą (pvz., yra uždarame inde, kurio sienelės garų molekulių nepraleidžia), ilgainiui nusistovi pusiausviroji būsena – į garus patenkančių ir į garuojančią fazę grįžtančių garų molekulių kiekiai yra vienodi, šiomis sąlygomis esantis garas vadinamas sočiuoju. Jei medžiaga viensandė, sočiojo garo slėgis ps priklauso tik nuo termodinaminės temperatūros T.
Garas, kurio slėgis p = ps, bet termodinaminė temperatūra T > Ts, vadinamas perkaitintuoju (čia Ts – soties termodinaminė temperatūra, atitinkanti slėgį ps), o egzistuojantis soties temperatūroje, bet kurio slėgis didesnis už ps – persotintuoju. Skystojo mišinio garas bendruoju atveju susideda iš skysčio sandų garų, bet sodresnis tas sandas, kurio ps toje temperatūroje didesnis. Mažo tankio garų savybės artimos idealiųjų dujų savybėms. Priartėjus prie kritinės būsenos (vandeniui 374,15 °C temperatūra ir 22,56 MPa slėgis), skirtumas tarp garų ir skysčio išnyksta. Technikoje svarbus vandens garas. Garo turbinose ir mašinose dažniausiai naudojamas perkaitintasis vandens garas, o šildymo įrenginiuose – sotusis vandens garas. Vandens garų savybės pradėtos tirti 16 amžiuje. Nuo 19 a. jis naudojamas kaip garo mašinų darbinė medžiaga. Termodinamikoje garų ir dujų sąvokos lygiavertės, terminai vartojami įvairūs, pvz., benzino garai, jodo garai, o anglies dioksido CO2 – dujos.
2469