Gedimno–Vladslovo I Lokiẽtkos sutarts, Lietuvõs Didžiõsios Kunigaikštỹstės sutarts su Lénkija, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos 1325 sutartis dėl sąjungos prieš Vokiečių ordiną.
Abiejų valstybių suartėjimą skatino bendri interesai kovojant su ordinu. Kaip buvo įprasta viduriniais amžiais, sutartis sutvirtinta Vladislovo I Lokietkos sūnaus Kazimiero (nuo 1333 Lenkijos karalius Kazimieras III Didysis) ir Gedimino dukters Aldonos vedybomis.
Sutarties svarbiausias rezultatas – abiejų šalių 1326 surengtas (popiežiaus Jono XXII inspiruotas) Brandenburgo žygis. Po žygio kilusi antipopiežiška reakcija Vakarų ir Vidurio Europoje suardė Gedimino planus sudaryti trišalę Lietuvos–Lenkijos–Vengrijos sąjungą ir, remiantis ja, priimti krikštą; vengrai atsisakė dalyvauti su pagonimis lietuviais žygiuose prieš Vokiečių ordiną. Dėl šios priežasties sutartis buvo veiksminga tik iki 1331.
14 a. 4 dešimtmetyje Lenkija sąjungininkėmis pasirinko Vengriją ir Čekiją, bet ne Lietuvą. Karo veiksmai tarp Lietuvos ir Lenkijos atsinaujino 1340 (1339 mirė Aldona).
2271