geležiẽs ámžius, archeologinis laikotarpis po bronzos amžiaus.
Terminas pradėtas vartoti 19 a. pirmoje pusėje (Christianas Jürgensenas Thomsenas, Jensas Jacobas Asmussenas Worsaae); dažniausiai vartojamas Europoje.
Įvairiose šalyse geležies amžius skiriamas nevienodai; pradžia ir pabaiga įvairiuose regionuose nesutampa dėl nevienodo geležies paplitimo ir naudojimo. Geležies amžiaus pradžia laikoma epocha, per kurią išplito vietinė geležies apdirbimo technologija ir svarbiausius darbo įrankius bei ginklus imta gaminti iš geležies. Geležies amžiaus pabaiga datuojama su išlyga: Viduržemio jūros regione – Romos legionų pasirodymu (1 a. pr. Kr.–1 a. po Kr.), už Romos imperijos sienų – tautų kraustymosi epochos pabaiga (4–6 a.), kitur iš dalies sutampa su vidurinių amžių pradžia. Europos geležies amžiaus periodizaciją ir chronologiją 19 a. pabaigoje–20 a. sudarė bei tikslino: J. Déchelette’as, O. Montelius, Paulis Reinecke, Hansas Jürgenas Eggersas, Kazimierzas Godłowskis, Rytų Baltijos šalių – O. Tischleris, Heinrichas Kemke, A. M. Tallgrenas, Nilsas Ålbergas, W. Gaerte, H. Moora. Afrikoje geležies amžius – pirmasis metalų laikotarpis (bronzos amžius sutapo su geležies amžiumi). Amerikos žemyne geležis pradėta naudoti atvykus europiečiams, todėl geležies amžius nėra išskiriamas. Beveik visoje Azijoje geležies amžius sutampa su viduriniais amžiais.
geležies amžiaus lankinė ilgakojė segė lietine užkaba (6 a., žalvaris)
Pirmosios žinios apie geležį siejamos su meteoritinės kilmės geležimi. Ilgą laiką geležis buvo retas ir brangus metalas; iš jos buvo gaminami dažniausiai prabangos daiktai. Senovės Egipte jau ikidinastiniu ir I dinastijos laikotarpiu iš jos daryti smulkūs papuošalai, kartais ginklai. Amarnos lentelėse, datuojamose 15 a. pr. Kr. pabaiga–1358 pr. Kr., minimas dangiškasis metalas – geležis, t. p. kalbama apie hetitų ir Mitanijos dovanas (geležinius ginklus) faraonams – Amenchotepui III ir jo sūnui Echnatonui (Amenchotepas IV). Asirijoje ir Babilone antrame tūkstantmetyje prieš Kristų iš meteoritinės geležies gaminti daugiausia papuošalai.
Geležis, išgauta iš geležies rūdos, anksčiausiai (trečio tūkstantmečio prieš Kristų viduryje) pradėta naudoti Mažosios Azijos rytinėje dalyje – Hetitų karalystėje. Jos teritorijoje buvo gausu kokybiškos geležies rūdos; tai, manoma, ir nulėmė pirmųjų geležies gavybos centrų atsiradimą. Hetitų karalystei žlugus, geležies apdirbimo technologija išplito Azijoje ir Europoje. Seniausios geležies lydymo krosnys, vadinamosios rudnės (datuojamos antro tūkstantmečio prieš Kristų pirma puse), rastos Gruzijos vakarinėje dalyje.
Pradėjus išgauti daugiau geležies, imta iš jos gaminti ginklus ir darbo įrankius; 12–9 a. pr. Kr. geležis ir jos dirbiniai paplito Mažojoje Azijoje, Egipte, Palestinoje, Sirijoje, Irake, Mesopotamijoje, Užkaukazėje, Indijoje. Manoma, šiek tiek anksčiau (13 a. pr. Kr.) su geležies apdirbimo technologija susipažino Graikijos ir Egėjo jūros salų gyventojai (iki šiol manyta, kad Europoje geležiniai įrankiai paplito 12–8 a. pr. Kr. iš Mažosios Azijos ir Egipto), 12–10 a. pr. Kr. geležiniai dirbiniai naudoti Makedonijoje ir Rytų Italijoje, vėliau ir Pietų Italijoje.
Vakarų Europoje geležies išgavimo technologiją pirmiausia panaudojo Villanovos kultūros, vėliau Hallstatto kultūros ir La Tène’o kultūros žmonės. Teritorijose į šiaurę nuo Alpių – Bohemijoje, Aukštutinėje Austrijoje ir Bavarijoje – geležis pradėta apdirbti 7 a. pr. Kr. (Hallstatto C periodas), teritorijoje tarp dabartinės Pietų Prancūzijos ir Serbijos bei Juodkalnijos – 6 a. pr. Kr. (Hallstatto geležies amžiaus periodas). Hallstatto epochoje dar palyginti daug naudota bronzinių dirbinių. Per La Tène’o epochą (5 a. pr. Kr. vidurys–1 a. pr. Kr.), keltams ištobulinus geležies gavybos technologiją, beveik visoje Vakarų ir Vidurio Europoje geležiniai dirbiniai išstūmė bronzinius. Veikiamos La Tène’o kultūros, dabartinėse Lenkijos, Vakarų Baltarusijos, Ukrainos, Rumunijos ir Moldavijos teritorijose susiformavo Przeworsko kultūra, Zarubincų kultūra ir Poieneşti‑Lukaševkos kultūra.
Europoje geležis buvo išgaunama iš kalnų ir pelkių rūdos; į molines rudnes sluoksniais buvo kraunama prisodrintos geležies rūdos ir medžio anglių, kurios buvo įdegamos dirbtinai pučiant orą. Keltų kalviai naudojo geležies įanglinimo, grūdinimo ir suvirinimo techniką, mokėjo gaminti plieną. Keltai naudojo iki 70 rūšių įrankių. Jie išplatino Europoje daugelį geležinių įrankių, tarp jų – arklo noragą, dalgį, skobtą, kaltą, pjūklą, plaktuką, dildę, reples, vienanares žirkles, sraigtinį grąžtą, spynas su raktais.
Geležies apdirbimo (pagal keltų paplitusią geležies gavybos tradiciją) centrų atsirado Šv. Kryžiaus kalnų regione (Lenkija) – Przeworsko kultūros teritorijoje; tyrinėti 95 geležies gavybos kompleksai, kuriuose rasta daugiau kaip 4000 rudnių. Manoma, čia nuo 3 a. pr. Kr. iki 4 a. po Kr. galėjo būti iki 300 000 rudnių, kuriose pagaminta apie 4000 t geležies. Panašių kompleksų buvo Krokuvos apylinkėse, Silezijoje, prie Varšuvos (Falentuose). Geležies gavyba ilgą laiką buvo laikoma karine paslaptimi; iš pradžių geležį lydė iš svetur kviesti, vėliau vietiniai kalviai.
Apie geležies gavybą išliko daugelio tautų mitų. Europos tautų mituose yra dievai kalviai (slavų – Svarogas, suomių – Ilmarinenas, germanų – Vilandas, keltų – Sucelis).
Manyta, kad pirmieji įvežtiniai geležiniai dirbiniai baltų kraštuose pasirodė pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pirmoje pusėje. Małtainuose (Lenkija) rastas ietigalis, datuojamas apie 2710 pr. Kr. (pagal 14C metodą) – seniausias geležinis dirbinys. Pirmųjų vietinių geležies dirbinių pasirodymas vakarų baltų teritorijose siejamas su keltiškąja La Tène’o kultūra.
Geležies amžius Lietuvoje
Lietuvos dabartinėje teritorijoje ir kituose baltiškuose kraštuose – nuo Vyslos žemupio pietuose iki Dauguvos šiaurėje – geležies amžius dažniausiai skirstomas į 4 laikotarpius: ankstyvąjį (5 a. pr. Kr.–1 a. po Kr.), senąjį, arba romėniškąjį (1–4 a.), vidurinį, dar vadinamą tautų kraustymosi, vikingų epocha (5–9 a.), ir vėlyvąjį (10–12 a.). Geležies amžiaus pradžioje (5 a. pr. Kr.–1 a.) – ankstyvajame geležies amžiuje – baigė formuotis baltų kultūrų arealas. Šiuo laikotarpiu susiformavo baltų kultūros – vakarų baltų pilkapių kultūra (Vakarų Lietuvos pilkapių kultūra), brūkšniuotosios keramikos kultūra, Dniepro-Dauguvos kultūra, Juchnovo kultūra, Okos aukštupio kultūra bei periferinės kultūros (jų baltiškumas diskutuotinas) – Milogrado kultūra bei Pamarių kultūra.
geležies amžiaus Lietuvoje schema
Rytų Baltijos šalių teritorijose (Lietuvoje, buvusiose Rytprūsių žemėse bei Latvijoje) ankstyviausių vietinės geležies gamybos pėdsakų – geležies kričių (pirminis geležies produktas – sulipę geležies grūdeliai), datuojamų 2 a. pr. Kr., rasta Padvarių pilkapyno pilkapių sampiluose. Tai leidžia manyti, kad jau apie 2 a. pr. Kr. vakarų baltai mokėjo išgauti vietinę geležį. Čia daugiausia naudota: geležiniai papuošalai – apyrankės ir lankinės segės (rasta Ėgliškių pilkapyne), lazdeliniai smeigtukai (Mūkukalnas, Latvija), t. p. peiliai, pjautuvėliai, žvejybos kabliukai, ylos, įmoviniai (Ivašių kapinynas, Latvija) ir siauraašmeniai pentiniai (Strazde, Latvija) kirviai.
Šiuo laikotarpiu žmonės pradėjo kurti įtvirtintas bendruomenines gyvenvietes – tai dažniausiai įtvirtinti piliakalniai (Lietuvoje – Dūkšto piliakalnis ir gyvenvietė, Vosgėlių piliakalnis, Velikuškių piliakalniai, Moškėnų piliakalnis, Narkūnų piliakalnis, Nevieriškių piliakalnis, Sokiškių piliakalnis, Latvijoje – Ķivutkalnas, Vīnakalnas, Mūkukalnas, Lenkijoje – Tarławkai, Osinkai). Mozūrijos ežeryno regione (vakarų baltų pilkapių kultūros teritorija), be piliakalnių, yra ir įtvirtintų ežerų gyvenviečių. Šio tipo gyvenviečių aptikta ir Lietuvoje (polinės gyvenvietės).
Laidosenai būdinga bronzos amžiaus tradicija – buvusiuose Rytprūsiuose, Lietuvos pajūryje bei Latvijos vakarinėje dalyje sudegintus mirusiuosius laidota pilkapiuose su akmenų vainikais, kapus įrengiant akmenų krūsnyse, molinėse urnose ar duobutėse (Ėgliškių pilkapynas, Kurmaičių pilkapynas), kitoje Lietuvos dalyje mirusieji laidoti sudeginti kapinynuose. Didžiojoje baltų kultūrų teritorijos dalyje – į rytus nuo Lietuvos – laidojimo paminklų neaptikta. Šiuo laikotarpiu dauguma dirbinių dar gaminta iš kaulo, rago, akmens. Baltų gyvenamose teritorijose išplito brūkšniuota, tik vakariniame regione – smulkiai grublėta, juoda gludinta keramika. Žmonės vertėsi gyvulininkyste, žvejyba ir medžiokle, baltų regiono vakarinėje dalyje plito žemdirbystė. Miškų zonos baltų kultūroms būdinga konservatyvumas, uždarumas – kontaktai su Europos civilizacijomis buvo menki; Lietuvoje žinoma Graikijos monetų radimviečių, prie Nemuno ir Dauguvos rasta pavienių skitiškų strėlių antgalių.
Senajame geležies amžiuje (1–4 a.) visoje baltų gyventoje teritorijoje išplitus geležies gavybai iš vietinės pelkių rūdos įsigalėjo geležies dirbiniai – įrankiai ir ginklai, dėl to ėmė sparčiau plėtotis ūkis, įsigalėjo gyvulininkystė ir žemdirbystė, kito visuomeniniai santykiai. Daugumoje šio laikotarpio tyrinėtų gyvenviečių randama geležies gamybos atliekų – gargažių, šlako; rastos kelios kritės. Gerai išsilaikiusių rudnių rasta Nemenčinės (Nemenčinės piliakalnis), Aukštadvario (Aukštadvario piliakalnis ir gyvenvietė), Kerelių (Kerelių piliakalnis) piliakalniuose, Paplienijos gyvenvietėje (Žarėnų seniūnija) ir Kernavės gyvenvietėse.
Plintant geležies gavybai didėjo kalvystės svarba. Kalvių tam tikrą padėtį bendruomenėje rodo išskirtiniai jų kapai, kuriuose mirusieji palaidoti su kalvystei būdingais įrankiais: kūjeliu, replėmis (Mazkatužių kapinynas Latvijoje). Baltų kalviai meistriškumu prilygo gretimų Europos tautų kalviams. Jie naudojo visas to meto kalvystėje taikytas technologijas – laisvą metalo kalimo techniką, vadinamąjį paketavimą, įanglinimą, 2–3 skirtingų metalo juostų suvirinimą. Šiuo laikotarpiu pasikeitė krašto apgyvendinimo struktūra. Šalia piliakalnių, arčiau dirbamųjų laukų, ėmė kurtis didelės neįtvirtintos gyvenvietės. Pradėtos naudoti piliakalnių įtvirtinimo sistemos – aukšti žemių pylimai, keli grioviai, medinės užtvaros.
Žmonės gyveno antžeminiuose stulpinės (kartais ręstinės) konstrukcijos pastatuose su moliniais ar akmeniniais židiniais viduryje. Pagrindine ūkio šaka tapus ariamajai žemdirbystei, pakito gyvulininkystės struktūra – vietoj kiaulių bandos pagrindinę dalį sudarė galvijai. Medžioklė ir žvejyba įgavo pagalbinių verslų pobūdį. Išsiplėtojo amatai, ypač juvelyrika. Papuošalai buvo gaminami iš žalvario, sidabro, gintaro, stiklo; susiklostė savitas baltiškųjų emaliuotų dirbinių stilius. Tobulėjo geležiniai ginklai – išplito ietigaliai, atsirado kovos peiliai, manoma, ir pirmieji kalavijai, skydų antskydžiai. Raitelio ir žirgo aprangą papildė pentinai, žąslai, kamanų apkaustai. Senuoju geležies amžiumi datuojami pirmieji baltų žemėse rasti geležiniai arklų noragai (Šveicarijos pilkapynas), pjautuvai, dalgiai. Šiame laikotarpyje brūkšniuotąją pakeitė grublėtoji keramika, t. p. naudota juoda gludinta lygiu paviršiumi, kartais gnaibytinė keramika. Visi puodai lipdyti; žiedžiamasis ratas baltų žemėse nepaplito, nors gretimų – Przeworsko ir Černiachovo kultūrų žmonių buvo plačiai naudojamas.
Šiame laikotarpyje pradėjo klostytis baltų genčių junginiai, aktyvėjo baltų prekybiniai ryšiai su kaimynais, atsirado nuolatinių prekybos kelių (gintaro prekybos keliai). Gausiai rasta Romos monetų, žinomi pavieniai įvežtiniai dirbiniai – romėniški žalvariniai ąsotėliai, skulptūrėlės, stiklo taurės. Jų radimvietės dažniausiai yra prie Baltijos jūros bei didesnių upių.
Laidosenoje pastebima regioninių kultūros ypatumų. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje pagal laidojimo paminklus išskiriamos 7 sritys: Vakarų Lietuvos kapinynų su akmenų vainikais (Kurmaičių kapinynas, Lazdininkų kapinynas), Nemuno žemupio kapinynų (Dauglaukio kapinynas, gyvenvietė ir šventvietė, Šaukėnų kapinynas), Vidurio Lietuvos kapinynų (Marvelės kapinynas, Veršvų kapinynas, Eigulių kapinynas Kaune, Upytės kapinynas), Žemaitijos ir Šiaurės Lietuvos pilkapių (Pajuosčio pilkapynas, Paragaudžio pilkapynas ir kapinynas, Papelkių kapinynas ir senkapiai), Rytų Lietuvos pilkapių su akmenų vainikais (Senųjų Miežionių pilkapynas prie Dieveniškių, Migonių pilkapynas) bei Pietryčių Lietuvos krūsniniai pilkapiai (Migliniškių pilkapynai), Užnemunės regiono pilkapynai (Pažarsčio pilkapynas) ir kapinynai (Stanaičių kapinynas prie Kybartų). Visoje Lietuvos teritorijoje mirusieji laidoti nedeginti, bet kai kuriuose kapinynuose (Stanaičių kapinynas, Zapsės kapinynas, prie Kučiūnų) aptikta ir sudegintų mirusiųjų kapų. Manoma, palaikų deginimo paprotys ilgainiui plito iš galindų Bogaczewo kultūros teritorijos ir jotvingių apgyventų sričių. Šio laikotarpio baltų gentys – galindai, sūduviai, spėjama, kuršiai ir sėliai – minimi antikiniuose rašytiniuose šaltiniuose.
geležies amžiaus pentinis plačiaašmenis kirvis (9 a., geležis)
Viduriniame geležies amžiuje (5–9 a.) pakito baltų ūkis, visuomeninių santykių raida bei etninė kultūra. Svarbiausia genčių forma tapo neįtvirtintos gyvenvietės, kuriamos prie piliakalnių; piliakalniai dažniausiai atliko slėptuvių funkciją. Plito ręstiniai pastatai. Gimininę bendruomenę ėmė keisti teritorinė. Svarbiausiomis ūkio šakomis tapo ariamoji žemdirbystė (taikomas nereguliarus dvilaukis) ir gyvulininkystė. Gaminta daugiau įvairesnių geležinių įrankių ir ginklų. Lieporių gyvenvietėje (Šiaulių rajono savivaldybės teritorija) rastas gerai išsilaikęs geležies lydymo kompleksas; juvelyriniai dirbiniai daryti iš bronzos, nuo 5–6 a. pradėtas naudoti sidabras, buvo ir paauksuotų papuošalų. Gyvenvietėse ir laidojimo paminkluose randama lipdytos grublėtu ir lygiu paviršiumi keramikos, manoma, naudota daug medinių indų.
Per buvusių Rytprūsių žemes vyko prekyba su Vidurio Europa. Pradėjo formuotis Dauguvos prekybinis kelias. Lietuvos ir gretimose baltų teritorijose stiprėjo ir didėjo gentiniai junginiai. Dauguma jų išliko iki Lietuvos valstybės susidarymo (13 a. pradžia) ir pateko į rašytinius šaltinius.
Pagal laidojimo tradicijas Lietuvoje išskiriama 7–8 sritys: lietuvių, aukštaičių, kuršių, žiemgalių, sėlių, skalvių-lamatiečių ir jotvingių gentiniai junginiai. Mirusieji laidoti pilkapiuose (Rytų ir Pietryčių Lietuvoje – lietuviai bei jotvingiai) ir kapinynuose. Plito mirusiųjų deginimo paprotys, tik žiemgaliai ir žemaičiai per visą vidurinį geležies amžių juos laidojo nedegintus. Šiuo laikotarpiu labai sumažėjo baltų teritorija – rytų slavų gentys ilgainiui asimiliavo Dniepro baltus, o laikotarpio pabaigoje rytiniais lietuvių, jotvingių ir latgalių kaimynais tapo dregovičiai ir krivičiai.
Vėlyvajame geležies amžiuje (10–12 a.) įvyko antrasis darbo pasidalijimas – amatai atsiskyrė nuo žemės ūkio. Laikotarpio pabaigoje jau buvo susiklostę kalvių, juvelyrų, puodžių, kailiadirbių ir kiti amatai. Žemdirbystėje išplito trilaukis, naudota palyginti daug geležinių žemės įdirbimo ir derliaus nuėmimo įrankių. Nuo 10–11 a. sandūros plito žiedžiamasis ratas, vėliau – tekinimo staklės. Kalvystėje pradėta taikyti sudėtingesnes technologijas: geležinių ginklų ir žirgo aprangos elementų inkrustavimą spalvotaisiais metalais, sudėtingesni tapo šaltkalvystės darbai (spynų gamyba). Tobulėjo ginklai (kalavijai, plačiaašmeniai kovos kirviai) ir darbo įrankiai (pjautuvai, dalgiai). Apie 10–11 a. vėl apgyventa daug senųjų piliakalnių – jie tapo genties diduomenės ir ankstyvųjų feodalų buveinėmis. Tobulėjo piliakalnių įtvirtinimų sistemos, atsirado kelių piliakalnių gynybiniai kompleksai (Kernavės piliakalniai, Veliuonos piliakalniai, Norkūnų piliakalniai, Sudargo piliakalniai).
geležies amžiaus noragas, pjautuvai ir dalgis (9–12 a., geležis)
Piliakalnių papėdėse kūrėsi amatininkų ir pirklių kvartalai, kurie davė pradžią (laikotarpio pabaigoje) pirmiesiems miestams (Kernavei ir Vilniui). Laidosenoje dar išliko regioninių ypatumų, bet atsirado ir visai Lietuvai bendrų bruožų – įsigalėjo mirusiųjų deginimo ir išplito paprotys laidoti žirgus greta mirusiojo. Didėjo turtinė diferenciacija; pirmieji turtingi karių kapai atsirado viduriniame geležies amžiuje (Taurapilio pilkapynas, prie Tauragnų). Kilo pirklių luomas, klostėsi pinigų sistema (lietuviški sidabriniai lydiniai – ilgasis), buvusi nuo 10 a. pabaigos iki 15 a. pradžios. Prekiauta su Vakarų Europa, Skandinavija, Rytų Europos ir Artimųjų Rytų regionais. Pasikeitė baltų aplinka – 10–11 a. gretimai kūrėsi krikščioniškos valstybės: Kijevo Rusia, Lenkija. Baltų gyvenamą teritoriją pasiekė pirmosios Vakarų Europos krikščioniškos misijos, Lietuvos vardas 1009 pateko į rašytinius šaltinius. Geležies amžiaus pabaigoje susidarė lietuvių tautybė ir susikūrė centralizuota feodalinė valstybė Lietuva – vienintelė baltų valstybė.
L: E. Grigalavičienė Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius Lietuvoje Vilnius 1995; M. Michelbertas Senasis geležies amžius Lietuvoje Vilnius 1986; A. Tautavičius Vidurinis geležies amžius Lietuvoje (V–IX a.) Vilnius 1996; R. Volkaitė-Kulikauskienė Lietuva valstybės priešaušriu Vilnius 2001; J. Navasaitis Lietuviška geležis Kaunas 2003.
1490