geležnis dárbo ùžmokesčio dsnis, koncepcija, teigianti, kad darbo užmokesčio dydis svyruoja apie būtinų pragyvenimo lėšų minimumą. Darbo užmokestis yra veikiamas natūralaus gyventojų skaičiaus kitimo. Padaugėjus gyventojų, darbo jėgos pasiūla tampa didesnė už paklausą, dėl to darbo užmokestis negali didėti, jis sumažėja iki egzistencinio lygio (minimaliojo gyvenimo lygio) ar dar labiau. Kai darbo užmokestis mažas, mažėja gimimų skaičius ir santykinis gyventojų perteklius (dar ir dėl karų, epidemijų, bado), dėl to sumažėja darbo jėgos pasiūla, darbo užmokestis vėl didėja. Didėjantis darbo užmokestis skatina gyventojų skaičiaus, kartu ir darbo jėgos didėjimą.
Geležinis darbo užmokesčio dėsnis išplaukia iš T. R. Malthuso gyventojų teorijos (Gyventojų skaičiaus dėsnio tyrimas / An Essay on the Principle of Population 1798). Be T. R. Malthuso, šį dėsnį propagavo W. Petty, D. Ricardo, A. R. J. Turgot, F. Lassalle’is ir kiti. Priešingai geležiniam darbo užmokesčio dėsniui, daugelyje šalių 19 a.–21 a. pradžioje didėjo ir gyventojų skaičius, ir darbo užmokestis. Šio dėsnio veikimas pastebimas tik šalyse, kur vyrauja primityvus žemės ūkis.