Gènujos istòrija
Antikos laikais ligūrų miestas. Apie 10 a. tapo laisvąja komuna, valdoma konsulų. 11 a. remiama Pisos Genuja išvijo arabus iš Korsikos ir Sardinijos. Per kryžiaus karus įgijo daug valdų ir privilegijų nuo Ispanijos iki Krymo. Genujos ekspansiją ir karinę jėgą finansavo įtakingas San Giorgio bankas. Dėl įtakos rytuose Genuja ilgai kovojo su Venecija; karai baigėsi Turino taika (1381), palankesne Venecijai. Miestą silpnino gvelfų ir gibelinų kovos.
Genuja Georgo Brauno (1541–1622) ir Franzo Hogenbergo (1535–90) atlase Civitates Orbis Terrarum
1339 išrinktas pirmasis Genujos dožas (magistrato aukščiausias pareigūnas, renkamas iki gyvos galvos). 16–17 a. miestas paeiliui pateko į Ispanijos, Prancūzijos, Austrijos įtaką. Negalėdama palaužti 1729–68 Korsikos (paskutinė jos užjūrio valda) gyventojų sukilimo Genuja 1768 pardavė salą Prancūzijai.
Dėl Prancūzijos karinio spaudimo 1797 buvo nuversta aristokratinė miesto valdžia, paskelbta Ligūrijos respublika. Ją 1805 aneksavo Prancūzija. Vienos kongresas 1815 sujungė Genują su Sardinijos karalyste.
Nuo 1861 Italijos karalystės dalis, vienas svarbiausių Viduržemio jūros ir Pietų Europos sausumos prekybos centrų. Genujos uostas labai nukentėjo per II pasaulinį karą ir 1954–55 audras.
2015 vietoj Genujos provincijos įkurtas Genujos metropolinis miestas (Città metropolitana di Genova).
-Genuja
2271