geosistemà (gr. gē – žemė + systēma – sandara, junginys), sąlygiškai vientisas erdvinis gamtinis kompleksas, kuriame gamtiniai komponentai susiję tarpusavio ryšiais, o jų visuma abipusiais tarpsisteminiais ryšiais susijusi su aplinka; integrali erdvės ir laiko procesų teorinė abstrakcija. Geosistemos struktūra – jos komponentinės sandaros ir santykinai pastovių ryšių tarp komponentų visuma. Geosistemai būdinga tam tikras atsparumas aplinkos poveikiui ir invariantiškumas, todėl ji kinta evoliucionuodama, jos pokyčiai nesuardo struktūros. Geosistemos būsenos kaitą lemia ritmiški (paros, sezono, metų) procesai. Geosistemai dar būdinga savireguliacija, kurią lemia tarpkomponentinių ir tarpsisteminių ryšių pastovumas; išoriškai paveikta geosistema paprastai grįžta į ankstesnę būseną, dėl negrįžtamų pokyčių geosistema degraduoja. Geosistemos komponentus (jos viduje) ir geosistemas tarpusavyje sieja bei jų raidą lemia sąveikos (pvz., augalijos ir dirvožemio, klimato ir vandens), genetiniai (ežeras, pelkė) bei evoliuciniai ryšiai (pvz., globalinė klimato kaita sukelia dykumėjimą). Geografinę sferą sudaro įvairių lygių geosistemos: nuo mažiausių lokalinių (facija, apyrubė) iki žemyninių, okeaninių ir globalinės. Geosistemos tiriamos įvairiais atžvilgiais: struktūriniu (nagrinėjami fizikiniai geosistemos komponentų ryšiai erdvėje), funkciniu (nagrinėjami procesų ryšiai) ir dinaminiu (nagrinėjamas komponentų savybių pasikeitimas). Nagrinėjant visos geografinės sferos sandarą kartais taikoma vadinamoji integruotų geosistemų sąvoka, kuri apima ir socialinius bei technogeninius komponentus. Plėtojama kraštovaizdžio geosisteminės organizacijos koncepcija. Geosisteminis požiūris vyrauja gamtinėje ir kraštovaizdžio geografijoje. 20 a. geosistemos sampratą geografijoje išplėtojo V. Sočiava, A. Isačenka (Rusija), E. Neefas (Vokietija), J. Demekas (Čekija), R. Chorley (Didžioji Britanija), A. Basalykas, G. Pauliukevičius, P. Kavaliauskas ir kiti.
1324
2831