germanų kalbos

germãnų kabos, viena gausiausių indoeuropiečių kalbų šeimos grupių.

Paplitimas

Vartojamos daugiausia Europos (Austrijoje, Belgijoje, Danijoje, Didžiojoje Britanijoje, Islandijoje, Liuksemburge, Norvegijoje, Olandijoje, Švedijoje, Šveicarijoje,Vokietijoje) ir kitose šalyse (Australijoje, Indijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Naujojoje Zelandijoje, Pietų Afrikos Respublikoje).

Skirstymas

Skiriami 3 germanų kalbos pogrupiai: skandinavų, arba šiaurės germanų (danų kalba, fareriečių kalba, islandų kalba, norvegų kalba, švedų kalba), vakarų germanų (afrikanų kalba, anglų kalba, flamandų kalba, fryzų kalba, jidiš, olandų kalba, vokiečių kalba) ir rytų germanų (burgundų, gotų, vandalų ir kitos; šio pogrupio kalbos yra išnykusios). Iš visų germanų kalbų labiausiai paplitusi anglų kalba (Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų valstybinė kalba, Airijos, Kanados, Pietų Afrikos Respublikos, kitų valstybių – viena valstybinių, Jungtinių Tautų – viena oficialių kalbų).

Istorija

Dauguma germanų kalbų ilgainiui pakito (labiausiai anglų, danų, mažiausiai islandų), kai kurios (jidiš, apie 9 a., afrikanų, 17 a.) susiformavo veikiamos kitų kalbų. Fareriečių, fryzų kalbos asimiliuojamos danų ir olandų kalbų. Manoma, germanų protėvynė yra buvusi Skandinavijos pietinėje dalyje, dabartinėje Danijoje, Elbės žemupyje. Jiems plintant iš pradžių į Oderio, Weserio, vėliau į Vyslos, Reino žemupių kraštus, prokalbė pradėjo irti. 4 a. pr. Kr. susidarė 2 tarmių grupės: šiaurės, arba skandinavų, ir pietų, arba žemyno. Iš dalies į žemyną persikėlusių šiaurės germanų 1 a. pr. Kr.–1 a. po Kr. pradžioje susiformavo rytų germanai (gotų kalba). Iš kitų šiaurės germanų apie 8–11 a. susidarė 2 tarmių grupės: vakarinė ir rytinė. Iš vakarinės kilo norvegų, islandų ir fareriečių, iš rytinės – danų ir švedų kalbos. Iš vakarų germanų (buvusių pietų) 1 a. išsiskyrusių 3 genčių grupių (Tacito vadintų erminonais, ingveonais, istveonais, vėliau šioms grupėms buvo duoti geografiniai pavadinimai – Elbės, Oderio–Vyslos ir Šiaurės jūros bei Weserio–Reino) tarmių ilgainiui susiformavo dabartinės vakarų germanų kalbos.

Gramatinės ypatybės

Germanų kalboms būdingi priebalsių poslinkiai (nustatė J. Grimmas), pastovi kirčio vieta (skirtingai nuo indoeuropiečių prokalbėje buvusio laisvo kirčio) ir su tuo siejama gramatinės sistemos formų redukcija (2 veiksmažodžio laikai, taisyklingieji ir netaisyklingieji veiksmažodžiai ir kita), savita leksika, frikatyviniai priebalsiai, balsių kombinaciniai pakitimai ir kita.

Raštas

Seniausi rašto paminklai runomis iš 3–4 a. (šis germanų raštas vartotas iki 7–14 a.). Didžiausias išlikęs germanų kalbų rišlus tekstas gotų rašmenimis – vyskupo Wulfilos į gotų kalbą 4 a. išversta dalis Biblijos (6 a. rankraštis saugomas Uppsalos universiteto bibliotekoje). Nuo 7–8 a. pradėti vartoti lotyniški rašmenys (tik jidiš vartojamas hebrajų raštas).

2387