germãnų mitològija ir relgija. Žinių apie senovės germanų tikėjimą ir mitus išlikę nedaug. Geriausiai žinoma skandinavų (šiaurės germanų) mitologija. Ji išsaugota literatūros tekstuose, daugiausia islandų. Skandinavų mitologijos pagrindiniai šaltiniai yra mitų ir herojinių giesmių rinkinys Vyresnioji Eda, skaldų poezija ir Snorri Sturlusono Jaunesnioji Eda, duomenų yra Sakso Gramatiko kronikoje Gesta Danorum (parašyta po 1185, išspausdinta 1514). Pirmą kartą apie senovės germanų tikėjimą kalbama Tacito veikale Germania (98). Minimas žemės dievas Tuistas, kuris sukūręs pirmąjį žmogų Maną, o iš jo kilusios trys germanų gentinės grupės – ingevonai, iskevonai ir herminonai. Pasak Tacito, germanai garbino Merkurijų (manoma, atitinka germanų Vodanas, skandinavų Odinas), Marsą (germanų Tivas, skandinavų Tiuras), Heraklį (germanų Donaras, skandinavų Toras), Izidę (germanų Frėja ar Frija, skandinavų Friga). Išsamiai aprašomas žemės deivės Nerthus kultas. Pagal prancūzų religijotyrininko G. Dumézilio rekonstruotą senovės indoeuropiečių socialinių funkcijų trinarę struktūrą, senovės germanų dievų panteoną sudaro Tivas – dievas teisėjas, karo dievas Donaras ir deivė Nerthus, globojanti taiką ir vaisingumą. Ilgainiui panteono svarbiausiu dievu tapo Vodanas. Žinių apie germanų mitologiją yra 5–6 a. (Jordano, Prokopijaus Cezarėjiečio, Grigaliaus Tūriečio) ir 7–8 a. (Bedos, Pauliaus Diakono) tekstuose. Merserburgo užkeikimuose (10 a.) minimos dievybės disos, dievas Vodanas, deivė Frija ir jos sesuo deivė Fola. Adomas Brėmenietis Hamburgo vyskupų istorijoje (apie 1075) aprašo šventyklą Uppsaloje, kurioje buvo garbinami Odinas, Toras ir Frėjas, t. p. aukojimų apeigas. Šiaurės šalyse yra toponimų, rodančių, kad buvo garbinti Odinas, Toras, Tiuras, Ulis ir kiti dievai. Skandinavijoje išlikę bronzos amžiuje (antro tūkstantmečio prieš Kristų pabaiga) uolose iškalti piešiniai, kuriuose vaizduojamos kulto scenos ir įvairūs simboliai. Skandinavų mituose pasaulis yra trijų lygmenų. Viršutiniame mitinio pasaulio lygmenyje esanti dievų asų buveinė Asgardas (joje – žuvusių karių menė Valhala), dievų vanų pasaulis Vanaheimas ir alvų šalis Alvheimas. Viduriniame – žmonių buveinė Midgardas (žemė), už jo ribų, Utgarde ir Jotunheime, gyvenantys milžinai jotunai, dvergai ir juodieji alvai. Dievų ir žmonių pasaulius jungiantis vaivorykštės tiltas Bifrostas, juo dievai važiuojantys į tingą (sambūrio vietą). Žemę supąs vandenynas, jame gyvenanti chtoninė pabaisa – gyvatė Jormungandas, gaubiąs dangaus skliautas, laikomas keturių dvergų. Žemutiniame lygmenyje esantis tamsos pasaulis Niflheimas ir mirusiųjų buveinė Helis, į jį patenkantys mirę nuo senatvės ir ligų žmonės. Šiuos 3 lygmenis sieja pasaulio medis – uosis Igdrasilas. Viena jo šaknis esanti asų, antra milžinų, trečia – tamsos pasauliuose. Mitams būdinga archajiška erdvės ir laiko samprata: erdvė yra baigtinė ir konkreti, susideda iš atskirų dalių (buveinių ar pasaulių, jų minimi devyni), laikas trūkus, iš dalies cikliškas. Vienuose kosmogoniniuose mituose sakoma, kad pasaulis radosi, kai pirmapradėje bedugnėje (Ginungagapas) susidūrė ledas ir ugnis. Iš jų užgimęs milžinas Imiras ir jį maitinusi karvė Audhumla. Iš Imiro kilo kalnų ir šerkšno milžinai. Boro sūnūs Odinas, Vilis ir Vė nužudė Imirą ir iš jo kūno sukūrė pasaulį. Kituose sakoma, kad dievai iškėlę žemę iš jūros, įkūrę joje žmonių pasaulį, įtaisę dangaus skliautą ir nustatę šviesulių kelią. Iš pakrantėje rastų pliauskų asai sukūrę pirmuosius žmones Aską ir Emblą. Kurdami pasaulį dievai sutramdę chtonines pabaisas. Mituose apie pasaulio pabaigą, kaip eschatologinio ciklo pradžia, minima pirmoji mirtis – dievo Baldro nužudymas, reiškianti ragnaroko – dievų ir viso pasaulio žūties – artėjimą. Mituose sakoma, kad tada išsivaduosiančios chtoninės pabaisos ir milžinai. Paskutiniame mūšyje dievai kausiąsi su pabaisomis ir žūsią. Milžinas Surtas sudeginsiąs pasaulį, žemė nugrimsianti į jūrą. Tikėta, kad po ragnaroko pasaulis atgims iš naujo. Svarbus mitas apie poezijos midų. Yra mitų apie dievų santykius su milžinais ir dvergais. Mitų pagrindiniai veikėjai dievai Odinas, Toras, Lokis yra ir kultūriniai herojai: Odinas – kūrėjas, Toras – kovotojas, Lokis – piktadarys ir pašaipūnas. Mituose veikia ir gamtos dvasios alvai, nykštukai dvergai, karo deivės valkirijos, likimo deivės nornos, kalnų ir šerkšno milžinai, chtoninės pabaisos. Skandinavų panteoną sudaro dvi dievų giminės – asai ir vanai. Svarbiausi asai yra Odinas (magijos, išminties ir karo dievas, Valhalos valdovas), Toras (globoja derlių, gina žmones bei dievus nuo milžinų), Tiuras (dangaus dievas, karių ir dvikovų globėjas), Heimdalis (dievų ir pasaulio medžio sargas), Heniras, Ulis, Baldras, Forsetis (teisėjas), Hodas, Bragis. Svarbiausi vanai – Njordas (derliaus, jūros ir jūreivystės globėjas), Frėja ir Frėjas. Deivės Friga, Frėja, Iduna, Siva, Skadė, Gevjona, Fula ir kitos daugiausia siejamos su vaisingumu ir motinyste. Dievai vaizduojami kaip Odino vadovaujama patriarchalinė bendruomenė, kurios svarbiausi reikalai sprendžiami tinge, vyksta ritualinės puotos.
Tacitas mini, kad pietų germanai šventyklų neturėjo, kulto apeigos būdavo atliekamos šventosiose giraitėse. Skandinavijoje, manoma, šventyklos būdavo dviejų dalių – mažesnėje stovėjo dievų stabai, didesnėje buvo rengiamos kultinės puotos. Svarbiausia šventykla buvo senojoje Uppsaloje. Joje stovėjo dievų Odino, Toro ir Frėjo stabai. Kas devyneri metai šioje šventykloje vykdavo apeigos, į jas žmonės rinkdavosi iš visos Švedijos. Dievams senovės germanai aukojo įvairiai – aukas kabindavo medžiuose, augančiuose šventyklos giraitėje, užkasdavo, degindavo, skandindavo šuliniuose. Svarbiausias aukas aukodavo valdovas. Aukoti ir žmonės, dažniausiai karo belaisviai, jų kūnai buvo kabinami šventyklos giraitėje.
P: Mimiro šaltinis: Senųjų islandų tekstų antologija Vilnius 2003. L: G. Dumézil Mythes et dieux des germains Paris 1939; J. de Vries Altgermanische Religionsgeschichte 2 Bde. Berlin 1956–57; G. Turville-Petre Myth and Religion of the North London 1964; Snorri Sturluson Edda London 1987.
2032
skandinavų religija ir mitologija