geróvės ekonòmikos teòrija, geróvės ekonòmika, normatyvinė teorija, nagrinėjanti, kaip turėtų būti tvarkoma ekonominė veikla, kad kuo labiau pakiltų ekonominė gerovė, kokių sąlygų tam reikia. Gerovės ekonomikos teorija remiasi vertinamaisiais sprendimais, ką reikėtų gaminti, kaip organizuoti gamybą, kaip turėtų būti paskirstoma pajamos ir turtas. Svarbiausi atstovai: A. C. Pigou, V. Pareto, P. A. Samuelsonas, J. R. Hicksas, N. Kaldoras, K. J. Arrow.
Gerovės ekonomikos teorijos pradiniame formavimosi etape (18 a. antroje pusėje) A. Smithas ir jo sekėjai teigė, kad siekdamas asmeninės naudos kiekvienas žmogus tuo pat metu tarnauja ir visuomenės interesams („nematomosios rankos“ principas), apibūdino gerovės priklausomybę nuo sukuriamo darbo produkto ir vartotojų skaičiaus bei to produkto vartojimo lygio ir vartotojų poreikių atitikties. Individualūs naudingumai yra kiekybiškai išreiškiami ir palyginami, o visuomenės gerovė yra atskirų individų gerovių suma.
Vėliau buvo atmesta kiekybiškai išreiškiamo naudingumo idėja, pripažinta, kad gerovė nėra išmatuojama, kad kiekvienas teiginys apie ją yra subjektyvus ir priklauso nuo to, kam teikia pirmumą (preferenciją) sprendimą priimantis asmuo.
Neoklasikinė teorija (A. C. Pigou, M. E. L. Walrasas, C. Mengeris, V. Pareto, W. S. Jevonsas ir kiti) svarbiausia laikė individo gerovę, kurią lemia individo teikiamas pirmumas ir racionalaus pasirinkimo įgyvendinimo sąlygos. A. C. Pigou nacionalines pajamas laikė ir gamybos efektyvumo, ir visuomenės gerovės matu, teigė, kad individualios gerovės samprata apima ne tik iš vartojimo gaunamą naudą, bet ir kitus aspektus, pvz., darbo pobūdį, aplinkos sąlygas, santykius su kitais žmonėmis, padėtį visuomenėje, būsto sąlygas, visuomeninę tvarką ir saugumą, laisvalaikio praleidimo formas (šie vadinamieji išorės efektai vėliau buvo sujungti į gyvenimo kokybės terminą). A. C. Pigou pabrėžė, kad nacionalinės pajamos negali tiksliai atspindėti visuomenės gerovės, nes realiai veikdami gerovę išorės efektai dažniausiai neturi piniginės išraiškos, todėl tikrasis gerovės lygis gali kilti nekylant kiekybiškai išreiškiamai gerovei. Remdamasis mažėjančio ribinio naudingumo dėsniu (ribinio naudingumo teorija) jis iškėlė mintį, kad perdavus dalį turtingųjų pajamų vargšams bendra gerovė pakils. V. Pareto vietoj kiekybinio naudingumo pasiūlė visuomenės didžiausio naudingumo sampratą, skirtą įvertinti pokyčiams, kurie arba pagerina visų individų gerovę, arba nepablogindami kitų pagerina bent vieno asmens gerovę.
N. Kaldoras ir J. R. Hicksas pasiūlė priešingą gerovės kriterijaus (atlyginimo) principą: bet kokį ekonomikos pokytį ar pertvarkymą reikėtų laikyti naudingu, jeigu laimėjusieji gali atlyginti pralaimėjusiesiems ir tai padarę vis dar lieka labiau pasiturintys nei anksčiau.
Individualios ir visuomeninės gerovės santykio problemą nagrinėjo Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomistas A. Bergsonas, K. J. Arrow, P. A. Samuelsonas ir kiti. A. Bergsonas pateikė socialinės gerovės funkciją (gerovės priklausomybės nuo ekonomiką ir gyvenimo kokybę lemiančių veiksnių išraišką) remdamasis vertinamaisiais sprendimais, kurie gali būti suformuluoti kokios nors aukščiausios autoritetingos institucijos. Jo teorija rėmėsi P. A. Samuelsonas teigdamas, kad gerovės funkcija nerodo būtinybės pasirinkti vieną iš galimų visuomenės būsenų, bet rodo vienos situacijos pirmumą prieš kitas. K. J. Arrow abejojo, ar įmanoma nuosekliai ir neprieštaringai išdėstyti visuomenės teikiamus pirmumus. Jo nuomone, visuomeniniams sprendimams priimti reikia pastovios pirmumų ir visuomenei žinomų alternatyvų pasirinkimo sistemos. Viena šių sąlygų visada pažeidžiama (pvz., sprendžiant problemas balsavimu). Visuomenės interesai dažniausiai prieštaringi, todėl gerovės ekonomikos teorijos problemas galima spręsti pasitelkiant lošimų teoriją.
20 a. paskutiniais dešimtmečiais daugelis ekonomistų gerovės problemą nagrinėjo dviem pagrindiniais aspektais: papildydami individualios gerovės sampratą gyvenimo kokybės kriterijais (įvairiose šalyse jų skiriama nuo 5 iki 35) ir nagrinėdami gerovės realizavimo mechanizmus. J. M. Buchananas teigė būtinumą atsižvelgti į tai, kad individai rūpinimąsi savo interesais perduoda organizuotoms grupėms, kurios savo ruožtu per valstybės aparatą šiuos interesus siekia primesti kitai visuomenės daliai. Kaip ir K. J. Arrow, jis priėjo prie išvados, kad neįmanoma sudaryti neprieštaringos socialinės gerovės funkcijos, bet ieškojo būdo, kaip rasti geriausią paskirstymo mechanizmą, kuris kuo labiau sumažintų neigiamus ir padidintų teigiamus šio paskirstymo padarinius.
Gerovės ekonomikos teoriją dar plėtojo J. K. Galbraithas, W. W. Rostowas, R. H. Coase’as, G. Debreu, J. Ch. Harsanyi, A. Senas ir kiti.
išorės efektai; gyvenimo kokybė; socialinės gerovės funkcija