gimin, gramatinė vardažodžio kategorija, kurios semantinį pagrindą sudaro biologinė lytis (berniukas : mergaitė, liūtas : liūtė). Daiktus ir abstrakčias sąvokas žyminčių žodžių giminė yra sutartinė (stalas : kėdė). Giminė daugiausia reiškiasi derinimo požymiais, kuriuos daiktavardis primeta nuo jo priklausomiems žodžiams (prancūzų kalbos konstrukcijos cette belle maison ‘šis gražus namas’ tik derinamųjų žodžių formos rodo, kad daiktavardis maison yra moteriškos giminės, nes žodžiai derinami panašiai kaip su žodžiu fille ‘mergina’ – cette belle fille ‘ši graži mergina’, plg. ce beau garçon ‘šis gražus vaikinas’). Kai kuriose kalbose su giminėmis susijusios ir skirtingos galūnės bei linksniavimo klasės (lietuvių kaln-as, turg-us, bet liep-a, kėd-ė). Daiktavardžio giminė yra klasifikacinė (daiktavardžius galima skirstyti pagal giminę), būdvardžių ir įvardžių – kaitybinė kategorija (jie kaitomi giminėmis – šis : ši, skub-us : skub-i). Be lyties, giminės semantiniams požymiams skiriama ir gyvumo bei negyvumo priešprieša (pvz., slavų kalbose daiktavardžiai ir su jais derinami žodžiai, sudarantys minėtą priešpriešą, gauna skirtingas galūnes – rusų videl tot dom ‘matė tą namą’, bet videl togo mal‘čik-a ‘matė tą berniuką’). Spėjama, kad seniausiame indoeuropiečių prokalbės raidos etape buvo skiriami tik gyvieji ir negyvieji daiktavardžiai; pirmajai klasei suskilus susiformavo vyriškosios ir moteriškosios giminės priešprieša. Negyvųjų daiktavardžių klasė daugelyje indoeuropiečių kalbų išliko kaip vadinamoji bevardė giminė. Vienos indoeuropiečių kalbos (vokiečių, slavų) išlaikė 3 gimines, kitų bevardė giminė sutapo su vyriškąja (romanų kalbos, latvių kalb), dar kitų (anglų kalba) tėra likę tik giminės sistemos pėdsakų (anglų kalboje įvardžių he ‘jis’ ir she ‘ji’ skyrimas). Giminės kategorija nėra universali, daugelis kalbų (suomių, vengrų ir kt. finougrų kalbos) gramatinės giminės neskiria ir neturi su lytimi susijusių gramatinių reiškinių, nors gali turėti lytį žyminčių priesagų. Nuo giminės reikia skirti vadinamąsias nominalinių klasių sistemas, kai daiktavardžiai skirstomi į daugelį klasių (bantų kalbose yra apie 20), turinčių skirtingas priesagas arba, kaip kinų kalboje, atskirus žodelius – klasifikatorius ir derinimo ypatybes; nominalinių klasių skirstymas remiasi neaiškiais arba sunkiai nustatomais semantiniais požymiais.
Lietuvių kalba skiria 2 daiktavardžių gimines – vyriškąją (vaikas, namas) ir moteriškąją (mergina, gėlė), bevardę giminę turi tik daiktavardiškai vartojami būdvardžiai ir dalyviai (skirti gera nuo bloga; nauja tėra užmiršta sena), t. p. ne asmenis žymintys įvardžiai (visa tai yra nauja). Bevardės giminės formos dažniau vartojamos kaip derinamosios formos (derinimo gavikliai), o ne kaip derinimą valdantys žodžiai (derinimo davikliai); derinamųjų žodžių bevardės giminės formos vartojamos, kai derinimą valdo bevardės giminės daviklis (viskas čia gražu), ir tada, kai derinimo daviklio pozicijoje yra nekaitomas žodis, pavyzdžiui, bendratis (meluoti negražu).
481