giminỹstė, socialiai pripažintas santykis tarp biologiškai artimų ar dėl vedybų, įvaikinimo ar kitos jungties artimais laikomų žmonių.
Giminystės sistemos yra visose žmonių visuomenėse; tai pagrindinis bendruomenių jungimo būdas, kai nėra kitų jas vienijančių institucijų (pavyzdžiui, valstybės). Įvairiose kultūrose giminystė skiriasi visuomenės jai priskiriama svarba, giminaičių skaičiumi, jiems keliamais reikalavimais.
Giminystės kilmės teorijos ir tyrimai
Dėl giminystės atsiradimo vienos nuomonės nėra. Garsiausios yra F. Engelso, S. Freudo ir 20 amžiaus 7 dešimtmečio sociobiologų giminystės kilmės teorijos. Pasak F. Engelso (jo teorija, paremta Jungtinių Amerikos Valstijų antropologo L. H. Morgano tyrimais, išdėstyta knygoje Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė / Der Ursprung der Familie, des Privateigentums und des Staats 1884), pirmykščiai žmonės gyveno bandomis, galėjo laisvai poruotis. Vaikas nežinojo, kas jo tėvas, giminės galva buvo moteris (matriarchato epocha). Ilgainiui žmonės pastebėjo neigiamus brolių ir seserų santuokos padarinius, jiems buvo uždrausta tuoktis. Vyrai privalėjo ieškoti sau poros tarp kitų žmonių grupių; moteris dažnai grobdavo, jų turėjo po kelias. Vyro ir kelių jo žmonų palikuoniai sudarydavo vadinamąją didžiąją šeimą, kurios galva buvo tėvas (patriarchato epocha). Plėtojantis nuosavybės santykiams vyrai siekė, kad jų turtą paveldėtų tik jų teisėti vaikai – taip atsirado šeima. F. Engelso teorija buvo oficialia pripažinta buvusioje SSRS ir kitose komunistinėse šalyse, bet kitur atmesta.
Pasak S. Freudo, slaptą lytinį potraukį vienam savo tėvų turi kiekvienas vaikas. Žmonių išlikimui tai galėjo turėti neigiamų padarinių, todėl visose primityviose visuomenėse šis natūralus potraukis buvo tabu. Didesnės bendruomenės giminystės principų kilmę S. Freudas aiškino teoriškai: pirmykštę žmonių bandą valdė pavydus tėvas; seksualinius santykius jis turėjo su visomis bandos moterimis. Augantys vaikai tapdavo jo konkurentais, tėvas juos išvydavo iš kolektyvo. Išvytieji susivieniję jį nužudydavo. Dėl kaltės jausmo sūnūs įvedė draudimą (tabu) užmušti toteminį gyvūną, kuris simboliškai buvo laikomas jų tėvu. Ilgainiui sūnūs tapdavo varžovais vienas kitam, dėl to atsirado antrasis tabu – uždrausta vesti savo giminės moterį. S. Freudo teorija paskatino įvairių visuomenių kraujomaišos ir santuokos taisyklių tyrimus, bet 20 amžiaus pabaigoje dauguma tyrėjų jos nebepripažino.
20 amžiaus 8 dešimtmetyje atsirado sociobiologijos mokslas, kurio atstovai siūlo giminystę tirti remiantis zoologiniais principais. Pasak sociobiologų (Edwardo Osborno Wilsono, Pierre L. van den Berghe’s), daugelis giminystės aspektų (kraujomaišos draudimas, santuoka ir kita) yra žmogaus biologinės evoliucijos padarinys, nemaža dalimi lemiamas genetiškai. Fiktyvios giminystės papročiai (krikšto tėvai, kraujo broliai) rodo žmogaus norą pratęsti savo giminę remiantis kultūriniais veiksniais.
Šiuolaikiniai giminystės tyrėjai (pirmiausia – antropologai) mažiau domisi giminystės atsiradimu, labiau siekia aiškinti giminystės sistemų (kai turtas paveldimas pagal tėvo, pagal motinos, pagal abi linijas, kai draudžiama vesti pusseseres iš motinos pusės, bet nedraudžiama iš tėvo pusės, arba atvirkščiai, ir kita) įvairius aspektus.
Svarbiausios tyrimų kryptys: giminystės terminologija, kilmės ir paveldėjimo bei vedybų formos ir gyvenimo kartu normos. Detaliau giminės funkcionavimo įvairius aspektus tiria funkcionalizmo (pradininkai B. Malinowski, A. R. Radclifte’as-Brownas) šalininkai, nagrinėjantys paveldėjimo (pagal tėvo, pagal motinos liniją, mišrias), fiktyvios giminystės, apsigyvenimo (pas vyro tėvus, pas motinos tėvus, pas vyro motinos brolį, naujoje vietoje) sistemas. 19 amžiuje struktūralistai (C. Lévi-Straussas, Louisas Dumontas) davė pradžią vedybinio ryšio ir jo sukeliamų padarinių tyrimams (vadinamoji aljanso teorija; prancūziškai alliance – vedybos).
Buvusioje SSRS giminystės reikšmė buvo menkinama, labiau iškeltas darbo kolektyvas, nors tarp daugelio Vidurinės Azijos, Kaukazo tautų giminysčių yra svarbus gyvenimo veiksnys; dėl to giminystė kaip socialinės sistemos padalinys tuomet beveik netyrinėta, buvo nustatomi tik teisiniai jos aspektai.
Giminystė Lietuvoje
Lietuviai skiria kilmės, arba bendro kraujo giminystę, ir vedybų giminystę (ši seniau vadinta gentyste, svainyste).
Kraujo giminystės artimumas nusakomas giminystės eilėmis (linijomis) ir kartomis (laipsniais). Kraujo giminystė yra dvejopa: tiesiosios ir šalutinės eilės. Tiesiosios eilės giminystė rodo asmens santykį su tėvais, seneliais, sūnumis, dukterimis, pastarųjų vaikais, arba vaikaičiais. Tiesiosios eilės giminystė, einanti nuo aš į tėvus, senelius, prosenelius, yra aukštutinės eilės, o nuo aš į vaikus, vaikaičius – žemutinės. Giminystės karta, arba laipsnis, rodo, kiek gimimų skiria aš ir nurodomą giminaitį. Sūnūs, dukterys tėvams yra pirmosios kartos žemutinės eilės, dukterų, sūnų vaikai – vaikaičiai (anūkai) – antrosios kartos. Tolesni tiesiosios linijos žemutinės eilės giminaičiai vadinami palikuoniais. Nuo aš į praeitį einančioje tiesiojoje giminystės eilėje yra tėvas, motina, jų tėvai – seneliai, senelės (žemaičių – senolis, senolė, arba bočius, baba, babūnė, suvalkiečių – tėvukas, močiutė, bobutė, dzūkų – diedukas). Dar toliau į praeitį yra prabočiai, o jų palikuoniai – ainiai. Šalutinės eilės kraujo, arba kilmės, giminaičių giminystės terminai išlikę iš sudėtinės, arba didžiosios, šeimos laikų. Tėvo ir motinos brolis vaikams yra dėdė, sesuo – teta. Senovėje motinos brolis vadintas avýnu, sesuo –avà. Brolių, seserų vaikai tarpusavyje yra pusbroliai, pusseserės. Brolio ar sesers sūnus vadinamas sūnėnu, duktė – dukterėčia. Rytų Lietuvoje brolio sūnus vadintas brolėnu, duktė – brolėčia, sesers sūnus – seserėnu, duktė – seserėčia.
Savita yra ir vedybų giminystė (svainystės, gentystės) terminija. Sūnaus žmona tėvams yra marti, dukters vyras – žentas. Marčiai jos vyro tėvas – šešuras, motina – anyta (dabar – uošvis, uošvė arba uošvienė), brolis – dieveris, sesuo – moša (vėlesniais laikais pradėta sakyti svainis, svainė, švogeris, švogerka), brolio žmona – brolienė. Žentui žmonos tėvai – uošvis, uošvė (arba uošvienė), jų namai – uošvija. Našlę vedęs vyras jos ankstesniojo vyro vaikams yra patėvis, o už našlio ištekėjusi moteris jo buv. žmonos vaikams – pamotė. Šeimoje juridiškai įsūnyti, įdukrinti našlaičiai vaikai vadinami įsūniu, įdukra. Juos įvaikinusieji jiems yra įtėvis, įmotė.
Giminystės sampratai susiaurėjus išnyko senieji terminai laigonas (žmonos brolis), intė (brolio žmona), insodas, užtupys (našlės antrasis vyras). Tebevartojamas terminas užkurys (vyras, nuėjęs žentu į žmonos namus arba vedęs našlę, tai yra atėjęs gyventi į jos namus). Užmiršti ir žodžiai gentystė, svainystė: tiek dėl kilmės, tiek dėl vedybų atsiradusiam artimumui nusakyti vartojamas giminystės terminas. Dalis buvusių senųjų giminystės terminų, arba gentivardžių, išliko tik istoriniuose šaltiniuose ir liaudies dainose. Dar 19 amžiaus antroje pusėje Lietuvos kaime buvo giminiuojamasi iki ketvirtosios ar penktosios kartos. Su tolimesnės kilmės giminaičiais papročiai ir Katalikų bažnyčia leido tuoktis.
L: A. Vyšniauskaitė Lietuvių valstiečių šeima / Lietuvių etnografijos bruožai Vilnius 1964; P. Dundulienė Lietuvių etnografija Vilnius 1982; A. Vyšniauskaitė Giminystė ir gentivardžiai / A. Vyšniauskaitė, P. Kalnius, R. Paukštytė Lietuvių šeima ir papročiai Vilnius 1995; R. Buivydienė Lietuvių kalbos vedybų giminystės pavadinimai Vilnius 1997.
2273
gentystė; svainystė