ginekològija (gr. gynē, kilm. gynaikos + logos – mokslas), medicinos šaka, tirianti moters lytinių organų anatomines bei fiziologines ypatybes, jų ligas, diagnostikos, gydymo ir profilaktikos metodus. Kartu su akušerija sudaro bendrą klinikinę discipliną. Žinių apie moters lytinių organų ligas randama senovės Egipto, Romos, Persijos rašytiniuose šaltiniuose. Hipokratas veikale Apie moterų ligas aprašė gimdos, makšties uždegimą, gimdos naviko šalinimo operaciją. Kai kurias ginekologines ligas veikale Gydytojo mokslo kanonas aprašė Avicena. Ginekologijos raidai pagrindą padėjo A. Vesalijaus (1514–65, Italija), G. Fallopio (1523–62, Italija), K. Bartholini (1655–1738, Danija), R. de Graafo (1641–73, Olandija) darbai apie moters lytinių organų sandaros ypatumus. 1566 C. Wolfas (Šveicarija) parengė Ginekologijos enciklopediją. Nuo 1846 atsiradus anestezijai, plačiai pradėjus taikyti antiseptikos metodus, ėmė daugėti ginekologinių ligų chirurginio gydymo atvejų. 1879 A. L. S. Neisseris (Vokietija) atrado gonorėjos sukėlėją Neisseria gonorrhoeae. Ypač sparti ginekologijos pažanga prasidėjo 19 a. pabaigoje–20 a., kai D. Ottas (Rusija), E. Bumas (Vokietija), G. Simsas (Jungtinės Amerikos Valstijos), J. Y. Simpsonas (Didžioji Britanija) sukūrė efektyvių ginekologinių operacijų metodų, 1925 H. Hinselmannas (Vokietija) išrado kolposkopą, 1927 S. Ascheimas ir B. Zondekas (Vokietija) iš nėščiųjų šlapimo išskyrė choriono gonadotropiną. 1933 G. Papanicolau (Jungtinės Amerikos Valstijos) įdiegė citologinio tyrimo metodą, 1939 E. Allenas ir E. Doisy (Jungtinės Amerikos Valstijos) atrado ir išaiškino moteriškųjų hormonų (estrogenų) poveikį moters organizmui. Nuo 20 a. vidurio echoskopijos, laparoskopijos, vietinės nejautros (suleidžiant nuskausminamųjų vaistų į stuburo kanalą), gydymo lazeriu taikymas palengvino ginekologinių ligų diagnostiką ir gydymą.
Lietuvoje
Ginekologija, kaip sudėtinė akušerijos dalis, buvo dėstoma Vilniaus universitete nuo 1781 (N. Regnier), 1803 įkurta Akušerijos katedra, kurioje buvo nagrinėjami ir ginekologijos klausimai (A. Matusevičius). 1817–43 Vilniaus universitete ginekologiją dėstė M. Mianovskis, 19 a. viduryje–20 a. pradžioje ginekologijos srityje dirbo A. Bučinskis, J. Frankas, J. Grabovskis, F. Rimkevičius. 1922 T. Burdzińskis prie Vilniaus universiteto įkūrė Akušerijos ir ginekologijos kliniką, jai iki 1924 vadovavo. 1925–39 Ginekologijos katedrai vadovavo W. Jakowickis, 1944–46 ir 1948–69 – V. Baronas. 1948 jis parašė pirmąjį lietuvišką ginekologijos vadovėlį Praktinė ginekologija. 1969–79 katedrai vadovavo P. Steponėnas, 1979–90 – A. Venckauskas, 1990–93 – J. Ališauskas, 1993–95 – A. Šaulauskienė, nuo 1995 vadovauja G. S. Drąsutienė. Kaune 1920 P. Mažylio iniciatyva Raudonojo Kryžiaus ligoninėje įsteigta Akušerijos ir ginekologijos klinika, Akušerių mokykla (1958–2001 Kauno aukštesnioji medicinos mokykla, nuo 2001 Kauno kolegija). 1922 Lietuvos universitete įkurta Akušerijos ir ginekologijos katedra, kuriai 1922–41 ir 1944–66 vadovavo P. Mažylis. Jis organizavo nemokamą gimdymo kliniką (moterų konsultaciją), pirmasis Lietuvoje pradėjo taikyti daugelį naujų ginekologinių ligų diagnostikos ir gydymo būdų, buvo vienas kraujo perpylimo gimdyvėms pradininkų. Kauno medicinos universiteto (1950–89 Kauno medicinos institutas, 1989–98 Kauno medicinos akademija) Ginekologijos katedrai 1966–88 vadovavo V. Sadauskas, 1988–91 S. Puodžius, 1991–2001 V. M. Čigriejienė, 2001–21 R. J. Nadišauskienė.
737