giñtaras, sukcintas, polimerizuoti paleogeno periodo spygliuočių medžių fosiliniai sakai; vienas kaustobiolitų. Gintarą sudaro anglis (78,0 %), vandenilis (10,0 %), deguonis (11,5 %), dar būna sieros, azoto ir mineralinių medžiagų.

gintaras

Įvairių atspalvių geltonas, rečiau baltas, rudas, melsvas. Optiškai izotropinis. Šviesos lūžio rodiklis 1,530–1,547. Kietumas 2–2,5. Tankis 890–1098 kg/m3. Trinamas įsielektrina neigiamai. Minkštėja 150 °C, lydosi 350–375 °C temperatūroje. Randamas įvairaus dydžio (iki 10 kg masės) gabalais. Morfologinės gintaro atmainos: lašai, varvekliai, žieviniai, požieviniai ir medieniniai lęšiai, kamieniniai ir gruntiniai gumulai. Skaidriame varvekliniame sluoksniuotame gintare randama gyvūnų (daugiausia vabzdžių) ir augalų liekanų – inkliuzų, pagal kuriuos atkuriamos gintaro susidarymo sąlygos ir aplinka. Iš gintaro arba jo lydinių gaminami gintaro dirbiniai. Distiliuojant gintarą gaunama kanifolija, gintaro alyva, gintaro rūgštis; šie produktai naudojami technikos, medicinos, parfumerijos reikmėms, izoliacinėms medžiagoms, lakams gaminti.

Kilmė

Gintaras susidarė prieš 50–60 mln. m. dabartinėje Pietų Skandinavijoje ir Baltijos jūros vietoje iš kedrų sakų. Eoceno pradžioje, atšilus klimatui, patologiškai padidėjo šių medžių sakingumas. Gausiai išsiskiriantys sakai subtropiniame klimate lydėsi, neteko lakių komponentų, veikiami bakterijų, grybelių polimerizavosi miško grunte ir ilgainiui virto gintaru. Eoceno pabaigoje pirminius gintaro telkinius miško grunte, Skandinavijoje, išplovė upės ir sunešė į deltas Sembos pusiasalyje. Dalį sunešto gintaro jūros srovės išplovė ir per vėlesnius laikotarpius išsklaidė didelėje (nuo dabartinės Danijos iki Ukrainos) teritorijoje. Labai intensyviai Sembos telkinys buvo ardomas poledynmečiu, Litorinos jūros stadijoje (7000–4000 prieš Kristų). Dalis išplauto gintaro susikaupė Kuršių marių šiaurinės dalies nuogulose.

gintaras su inkliuzais

Panašių į gintarą įvairaus amžiaus fosilinių sakų randama daugelyje valstybių: Rumunijoje, Birmoje, Meksikoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Rusijoje, Italijoje, Azerbaidžane, Izraelyje ir kitur. Sembos pusiasalyje kartu su gintaru randama gedanito, glesito, štantinito ir bekerito. Tai kitokios cheminės sudėties ir fizikinių savybių organinės medžiagos, susidariusios iš įvairių medžių (kartais net lapuočių) sakų.

Istorija

gintaras jūros pakrantėje

Baltijos pajūrio gyventojai nuo seniausių laikų rinko bangų išmetamą gintarą ir vartojo papuošalams bei amuletams gaminti. Plinijus Vyresnysis (1 a.), Tacitas (1–2 a.) ir kiti antikos autoriai mini gintarą, gaunamą Baltijos pajūryje, aisčių genčių šalyje. Gintaras buvo keičiamas į metalą, druską ir kitas prekes. Seniausi dirbiniai yra vėlyvojo akmens amžiaus. Primityviai gintaras pradėtas kasti 1660 Sembos pusiasalio šiauriniame krante. 1875 Palvininkuose (dabartinis Jantarnyj, Rusijos Federacijos Kaliningrado sritis) pradėta gintarą kasti šachtose. 1912 kasyba pradėta atviruoju būdu karjeruose, nors iki 1922 dar veikė šachtos. II pasaulinio karo pabaigoje karjeras buvo užtvindytas, tačiau greitai belaisvių atstatytas. Iki 1970 kasmet buvo iškasama 400–450 t gintaro. 1972 pradėtas kasti paplūdimyje, 1978 atidarytas Primorsko karjeras. Karaliaučiuje veikia Gintaro muziejus.

Gintaras Lietuvoje

Lietuvoje perklostytas gintaras 18–19 a. buvo kasamas durpynuose Priekulės apylinkėse (prie Pempių ir Lukščių) ir į šiaurę nuo Palangos (prie Mončiškių ir Kunigiškių). Gintaro rasta kai kuriuose Žemaičių aukštumos ledyninės kilmės ežerų (pvz., Lūksto ežero) pakrančių nuogulose. Mechanizuotai 1860–99 gintarą kasė Prūsijos bendrovė Stantien und Becker Kuršių mariose ties Juodkrante (iki 85 t per metus). 1928–29 gavybą bandė atnaujinti Lietuvos bendrovė Gintaras. Kasmet surenkama apie 600 kg jūros išmetamo gintaro.

1963 Palangoje įkurtas Gintaro muziejus. Jame nuo 1969 saugomas iškastinio gintaro luitas Saulės akmuo (aukštis 210 mm, plotis 190 mm, ilgis 150 mm, svoris 3,524 kg; vienas didžiausių Lietuvoje); buvo 2 kartus pavogtas – 1990 11 03 (rastas 1990 12 02) ir 2002 09 09 (grąžintas 2002 12 06). Gausios gintaro kolekcijos saugomos Nidoje – Mizgirių (K. Mizgirio ir jo žmonos Virginijos) Gintaro galerijoje-muziejuje (atidarytas 1993) bei naujai atidarytame (2021) Gintaro muziejuje (jame saugomas didžiausias Lietuvoje jūrinio gintaro luitas Perkūno akmuo; aukštis 240 mm, plotis 235 mm, ilgis 160 mm, svoris 3,820 kg), Vilniaus senamiestyje – Gintaro galerijoje-muziejuje (įkurtas 1988 Mizgirių, dizainerių Jono Gerulaičio ir A. Klimo bei archeologo Gedimino Gendrėno).

Saulės akmuo (saugomas Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje)

Gintarą tyrė ir jį aprašė A. Matulionis, J. Kaškelis, P. B. Šivickis (tyrinėjo inkliuzus), J. Dagys, J. Bubnys, Eduardas Budrys, Sigitas Podėnas ir kiti. Nuo 1962 Geologijos institute gintarą tyrė V. Katinas (Baltijos gintaras 1983), Lūksto gintaro kilmę – V. Baltrūnas, Bronislovas Karmaza, Dainius Kulbickas, Violeta Pukelytė. Gintaro istorija bei rinkimo, dirbinių gamybos ir prekybos tradicijų apžvalga pateikta A. Butrimo knygoje Lietuvos gintaro tūkstantmečiai (2016).

dirbiniai iš gintaro (Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje)

L: J. Kaškelis Lietuvos gintaras Kaunas 1933; J. Bubnys Gintaras Vilnius 1957; V. Katinas Baltijos gintaras Vilnius 1983; V. Katinas Jantari jantarenosnye otloženija Južnoj Pribaltiki Vilnius 1971.

2449

gintaro dirbiniai

Gintaro kambarys

gintaro prekybos keliai

Juodkrantės lobis

Palangos gintaro muziejus

Perkūno akmuo

Saulės akmuo

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką