Gintarnė deklarãcija, oficialiai Lietùvių deklarãcija, lietuvių politikos veikėjų pareiškimas Rusijos valdžiai 1914 vasarą. Joje teigiama, kad prasidėjus I pasauliniam karui lietuvių tauta visiškai remia Rusiją, kartu netiesiogiai išdėstyti lietuvių tautos politiniai lūkesčiai. Tarp jų – siūlymas Rusijos imperijos valdžiai per karą remtis ir mažiausiomis tautomis, linkėjimas į Rusijos imperiją sutelkti visas lietuvių gyvenamas teritorijas (t. y. ir Mažąją Lietuvą). Deklaracijoje pateikti lietuvių etnopolitinio savarankiškumo argumentai: lietuviai nesą nei lenkai, nei rusai, primenama lietuvių valstybės (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) tradicija, nurodoma, kad tauta ir per vergijos amžius, kai dalis žmonių išsižadėjo lietuvybės (čia, matyt, užuomina pirmiausia į bajoriją), sugebėjo išsaugoti savo kultūrinį savitumą, netiesiogiai teigiama, kad lietuviai turi savo politinių tikslų (artinasi valanda įvykdymo lietuvių tautos svajonių, iš tiesų žilųjų: savo pradžią ima jie nuo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Mindaugo). Gintarinės deklaracijos pagrindinius nuostatus 1914 08 08 bendrame Rusijos Valstybės tarybos ir Valstybės dūmos posėdyje išdėstė Dūmos deputatas M. Yčas, pačią deklaraciją Vilniuje parengė S. Šilingas, J. Basanavičius, D. Malinauskas; 08 17 Vilniaus lietuviškų draugijų ir spaudos atstovų susirinkime ji buvo patvirtinta.

Deklaracijos priėmimą paskatino I pasaulinio karo pradžioje susiklosčiusi geopolitinė padėtis, kariaujančių šalių vyriausybių bandymai patraukti į savo pusę tautas ir žmones, pirmiausia Rusijos kariuomenės vyriausiojo vado Nikolajaus Nikolajevičiaus manifestas Į lenkus, kuriuo žadama per karą užimti ir Austrijai-Vengrijai bei Vokietijai priklausančias lenkų žemes, visas jas sutelkti į Rusijos imperiją, atgaivinti Lenkiją per kalbą, religiją ir savivaldą, t. y. iš esmės pažadėta po karo suteikti Lenkijai autonomiją. Kartu manifeste pažymėta, kad Rusija iš lenkų tikisi pagarbos teisėms tų tautybių, su kuriomis jus sujungė istorija. Čia netiesiogiai užsimenama ir apie lietuvius.

Suprantama, kad prasidėjus I pasauliniam karui buvo neįmanoma atvirai kelti lietuvių etnopolitinių tikslų, jie maskuoti visiškos ištikimybės Rusijos imperijai, imperatoriui Nikolajui II pareiškimo forma (panašius pareiškimus skelbė ir kitų Rusijos imperijos tautų – pvz., armėnų, estų, latvių, lenkų – atstovai). Dėl tokios deklaracijos formos, t. p. dėl lietuvių teritorijų palyginimo su gintaro karoliais kritikai pavadino ją Gintarine. 1914 pabaigoje deklaraciją pasmerkė Lietuvos socialdemokratų partijos užsienio biuras, vėliau – kaip besąlygiškai pritariančią imperialistinei Rusijos užsienio politikai – komunistinė ir sovietinė istoriografija; į užmaskuotą lietuvių etnopolitinių siekių išraišką nekreipta ar beveik nekreipta dėmesio.

Gintarinė deklaracija buvo įteikta imperatoriui Nikolajui II, ministrui pirmininkui I. Goremykinui, daugeliui aukštų Rusijos imperijos pareigūnų, paskelbta Lietuvos ir Rusijos spaudoje. Derindami su Gintarine deklaracija tapačius etnopolitinius siekius laisviau aptarti bei kelti galėjo ir tą darė užsienio, pirmiausia Jungtinių Amerikos Valstijų, lietuviai. Lietuvių politikas J. Gabrys-Paršaitis juos 1914–15 populiarino Vakarų Europos (prancūzų, anglų, Šveicarijos) spaudoje – čia bene svarbiausia buvo pabrėžti lietuvių kaip tautos etnopolitinį atskirumą nuo lenkų. Gintarine deklaracija buvo pasinaudota kaip galimybe I pasaulinio karo pradžioje iškelti lietuvių etnopolitinius siekius.

1412

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką