Girmavà (vokiečių k. Germau; nuo 1946 rusiškai Russkoje), gyvenvietė Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje, Zelenogradsko rajone, Sembos pusiasalyje 13 km į šiaurę nuo Žuvininkų, Girmavos upės dešiniajame krante. Nuo 2006 Krasnotorovkos kaimo gyvenvietės kaimas. 243 gyventojai (2010). 2 piliakalniai (Girmavos piliakalniai).
Istorija
Kaip prūsų sembų gyvenvietė Girmava minima nuo 13 a. (1258 Girme, 1335 Girmov). Čia buvo jų pilis Girmovė – svarbiausias atsparos punktas Sembos vakaruose. 1258 ją užėmė Vokiečių ordinas; per Didįjį prūsų sukilimą (1260–74) kurį laiką pilį buvo susigrąžinę sembai. 14 a. viduryje Ordinas pastatė mūrinę pilį, gyvenvietę aptvėrė gynybine siena. 1325 minimas klebonas; katalikų bažnyčioje (sugriauta 1945–47) sakyti pamokslai ir prūsų kalba (veikiausiai iki 17 a. vidurio).
Girmavos bažnytkaimis ir pilis labai nukentėjo per Vokiečių ordino–Lenkijos Trylikos metų karą (1454–66). 1581 į griūvančią pilį iš Laukstyčių (Laukstetų) pilies buvo perkeltos gintaro saugyklos; Girmava tapo gintaro apdirbimo centru (iki 1693 gyveno gintaro meistras). 1610 pilies pietinis sparnas perstatytas į evangelikų liuteronų parapinę bažnyčią (20 a. pabaigoje liekanas vokiečiai konservavo). Gyvenvietėje veikė vandens ir vėjo malūnai, pieninė.
1723–1818 Girmava buvo Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos departamento, 1818–71 – Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 – Vokietijos imperijos, 1919–33 – Vokietijos (Weimaro respublikos), 1933–45 – nacių Vokietijos (Trečiojo reicho) Karaliaučiaus apygardos Žuvininkų (nuo 1939 Sembos) apskrities miestelis. Per II pasaulinį karą 1945 jį užėmė SSRS kariuomenė; 1945 Girmavos apylinkėse vyko atkaklios SSRS ir nacių Vokietijos kariuomenių kovos. Nuo 1946 gyvenvietė priklauso Kaliningrado sričiai; 1947–2006 Zelenogradsko rajono Povarovkos apylinkės kaimas.
Vokiečių ordino pilies liekanos Girmavoje (2000)
1910 buvo 683, 1933 – 1148, 1939 – 1142, 2002 – 216 gyventojų.
2618
377
2271