klasikinė gitara

klasikinė gitara

gitarà (isp. guitarra < gr. kithara), muzikos instrumentas – gnaibomasis chordofonas.

Gitaros sandara, rūšys

Korpusas su giliais įlinkiais ir plokščiomis dekomis. Viršutinė deka turi apvalią rezonansinę angą. Postygis su metaliniais dalmenimis. Viršutinė deka daroma iš eglės, ktos korpuso, kaklelio, galvutės dalys – iš įvairių brangiųjų medienos rūšių, dalmenys – iš dramblio kaulo ir metalo, sukynės – iš metalo. Skirtingo storio stygos būna žarninės, nailoninės, metalinės, bosinės – apvytos plieno, žalvario arba sidabro gijomis. Skambinama (sėdint arba stovint) pirštais, nagais, pirštais ir nagais arba plektru solo, ansambliuose; dažnai pritariama dainoms, šokiams. Būna kelių rūšių gitarų: klasikinė (dar vadinama ispaniškąja, itališkąja; naudojama dažniausiai), rusiškoji (7 stygų; D, G, H, d, g, h, d1), Havajų gitara (E, A, e, a, cis1, e1), flamenko gitara, folk, arba country, gitara, orkestrinė (džiazo) gitara, kartais gitara su elektroakustiniais stiprintuvais (elektrinė gitara). Ansambliuose dar naudojama: kvintabosinė (A1–a), tercinė (G–g1), kvartinė (A–a1), kvintinė gitara (H–h1). Klasikinio derinimo (E–e1) gitara vadinama primagitara. Klasikinė gitara turi 6 stygas, suderintas E, A, d, g, h, e1. Diapazonas E–h2 (be flažoletų).

Istorija

Manoma, gitara į Europą (pirmiausia į Ispaniją) pateko 8–9 a. per maurus. Rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 13 amžiaus. 16 a. populiarumu prilygo liutniai. Liutnininkai pradėjo skambinti ir 4–5 dvigubų (chorinių) stygų gitara. 18 a. pabaigoje gitaros dvigubos stygos pakeistos viengubomis. Gitara tapo šešiastyge. Vietoj tabulatūros pradėta natas rašyti penklinėje su smuiko raktu. Išspausdinta daug vadovėlių (ypač Ispanijoje). 19 a. pirmoje pusėje Europoje gitara buvo vienas populiariausių instrumentų. 20 a. klasikinė gitara paplito pasaulyje (daugiausia muzikantų skambina gitara, daugiausia spausdinama natų). Klasikinė gitara naudojama kaip solo koncertinis ir kaip namų muzikavimo instrumentas. Kūrinių gitarai (tarp jų sonatų, koncertų gitarų ir orkestrui) sukūrė žymiausi pasaulio kompozitoriai ir gitaristai. 20 a. gitaristai virtuozai: M. Llobetas, A. Segovia, M. L. Anido, A. Ivanovas-Kramskojus. Kūrinių gitarai sukūrė N. Paganini, H. L. Berliozas, C. M. von Weberis, L. Legnani, N. Coste’as, F. Tárrega, M. M. Ponce’as, A. Barriosas, H. Villa-Lobosas, M. Castelnuovo-Tedesco, B. Brittenas, M. Ohana ir kiti.

Gitara Lietuvoje

Lietuvoje gitara naudojama nuo 16 amžiaus (didžiojo kunigaikščio, didikų rūmuose). 19 a. tarp miestiečių paplito rusiškoji gitara. Vilniuje gitaros buvo gaminamos, mokoma skambinti, rengiami koncertai; reikšminga gitaristo M. Sokołowskio veikla; kūrinių gitarai išspausdino M. Pszybylskis. 1920–60 J. Žigavičius Kaune padirbo daugiau kaip 200 ispaniškųjų gitarų. Po I pasaulinio karo rusiškąja gitara skambinti mokė iš Sankt Peterburgo atvykęs B. Stasiulaitis. Po II pasaulinio karo gitara buvo skambinama vadinamuosiuose neapolietiškuose mandolinų orkestruose, atsirado gitaristų mėgėjų. Ispaniškosios ir orkestrinės gitaros klasės veikia kai kuriose muzikos mokyklose, Lietuvos muzikos ir teatro akdemijoje. 1976 Trakuose surengtas gitaristų festivalis. Kūrinių klasikinei gitarai sukūrė V. Montvila, E. Balsys, V. Barkauskas, J. Tamulionis, J. Gaižauskas, V. Juozapaitis ir kiti. Gitaros muzikos koncertų, radijo ir televizijos laidų surengė gitaristai J. Rimkevičius, S. Šilinskas, J. Kurauskas, A. Pauliukevičius.

2474

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką