G. Verdi portretas (fragmentas; pastelė, 1886, dailininkas G. Boldini, Nacionalinė modernaus meno galerija Romoje)

G. Verdi portretas (pastelė, 1886, dailininkas G. Boldini, Nacionalinė modernaus meno galerija Romoje)

Verdi Giuseppe (Džuzepė Vèrdis) 1813 10 10Le Roncole (prie Busseto, Emilijos‑Romanijos sr.) 1902 01 27Milanas, italų kompozitorius. Nuo 1820 mokėsi skambinti spinetu. 1825–28 mokėsi Busseto muzikos mokykloje, sukūrė pirmuosius kūrinius, vargonininkavo Le Roncolės bažnyčioje. 1832 į Milano konservatoriją nepriimtas trejus metus mokėsi pas V. Lavigną, vėliau vertėsi pamokomis, dirigavo. Nuo 1851 gyveno Santa Agatos viloje prie Busseto.

Kūryba

G. Verdi operos daugiau kaip 160 metų sudaro pasaulio operos teatrų repertuaro pagrindą. Kūrybos laikotarpiu (kūrė apie 60 metų) kito operos žanro estetika, operų struktūra, vokalinės muzikos formos (arijos, rečitatyvai). Daugelio pokyčių ir naujovių autorius buvo pats G. Verdi, savo ieškojimus intuityviai kreipęs giliai psichologizuotos muzikinės dramos link (Don Karlas, Aida, Otelas). G. Verdi muzikinės dramos estetikos ir dramaturgijos principams įtakos turėjo italų herojinės romantinės operos (ypač V. Bellini) ir prancūzų didžiosios operos stilistika (G. A. Rossini Vilius Telis, J. F. F. É. Halévy Žydė, G. Meyerbeero Hugenotai), R. Wagnerio operos reforma.

Iki 1850 G. Verdi kūryboje vyravo romantinės herojinės ir lyrinės dramatinės operos – Nabuchodonosaras, Ernanis, Makbetas. Brandaus stiliaus operomis laikomos po 1850 sukurtos operos Rigoletas, Trubadūras, Traviata, Sicilijos mišparai, Likimo galia, Aida, vėlyvosiomis – Simonas Bokanegra (2 redakcija), Don Karlas (2 redakcija), Otelas, Falstafas. Pastarosiose ryšku G. Verdi muzikinės dramos principai – gilus veikėjų psichologizmas, muzikos, žodžio ir herojų vidinės būsenos vienybė, nenutrūkstama muzikinio tematizmo plėtotė. Operose naudojama melodeklamacija, vokalinės partijos pasižymi specifine bel canto maniera, ypatinga svarba teikiama melodinei frazei.

G. Verdi dramaturgijos atradimais rėmėsi beveik visi nacionalinių mokyklų (čekų, lenkų, rusų, lietuvių) operų kūrėjai, verizmo, ekspresionizmo muzikinė drama, jais grindžiama ir 20 a.–21 a. pradžios opera.

Operos

Didžiausia ir vertingiausia kūrybos dalis – operos (iš viso 34); žinomiausios: Nabukas (Nabuchodonosaras, T. Salleros libretas, pastatyta 1845 La Scala teatre Milane, Čikagos lietuvių operoje pastatyta 1978, Lietuvoje pastatyta 1992), Ernanis (F. M. Piave’s libretas pagal V. Hugo dramą, pastatyta 1844 La Fenice teatre Venecijoje, Lietuvoje pastatyta 1860, 2013), Du Foskariai (I due Foscari, F. M. Piave’s libretas pagal G. Byrono tragediją, pastatyta 1844 Argentina teatre Romoje, Lietuvoje pastatyta 1872), Atila (Attila, F. M. Piave’s libretas pagal Z. Wernerio dramą, pastatyta 1846 La Fenice teatre Venecijoje, Lietuvoje pastatyta 2011), Makbetas (F. M. Piave’s ir A. Maffei libretas pagal W. Shakespeare’o tragediją, pastatyta 1847 Pergola teatre Florencijoje, Lietuvoje pastatyta 1995), Rigoletas (F. M. Piave’s libretas pagal V. Hugo dramą Karalius linksminasi, pastatyta 1851 La Fenice teatre Venecijoje, Lietuvoje pastatyta 1872, 1921), Trubadūras (Il trovatore, S. Cammarano ir L. E. Bardare’s libretas pagal A. Garcíjos Gutiérrezo dramą, pastatyta 1853 Apollo teatre Romoje, Lietuvoje pastatyta 1872, 1929), Traviata (F. M. Piave’s libretas pagal A. Dumas dramą Dama su kamelijomis, pastatyta 1853 La Fenice teatre Venecijoje, Lietuvoje pastatyta 1872, 1920), Sicilijos mišparai (Les Vêpres siciliennes, A. E. Scribe’o ir Ch. Duveyrier libretas, pastatyta 1855 Grand Opéra teatre Paryžiuje, Lietuvoje pastatyta 1961), Simonas Bokanegra (Simon Boccanegra, F. M. Piave’s ir G. Montanelli libretas pagal A. Garcíjos Gutiérrezo dramą, pastatyta 1857 La Fenice teatre Venecijoje, Lietuvoje pastatyta 1960), Kaukių balius / Keršytojas su kauke / Un ballo in maschera / La vendetta in domino, A. Sommos libretas pagal A. E. Scribe’o dramą Gustavas III, pastatyta 1859 Apollo teatre Romoje, Lietuvoje pastatyta 1872, 1926), Likimo galia (La forza del destino, F. M. Piave’s libretas pagal A. P. di Saavedros dramą Don Alvaro, arba Likimo galia, ir F. Schillerio dramos Valenšteinas fragmentus, pastatyta 1862 Marijos teatre Sankt Peterburge, Čikagos lietuvių operoje pastatyta 1970, Lietuvoje pastatyta 1898, 2005), Don Karlas (Don Carlos, J. Méry ir C. du Locle’io libretas pagal F. Schillerio tragediją, pastatyta 1867 Grand Opéra teatre Paryžiuje, Lietuvoje pastatyta 1872, 1959), Aida (A. Ghislanzoni libretas pagal F. A. F. Mariette’ą, užsakyta Sueco kanalo atidarymo iškilmėms, pastatyta 1871 Kairo teatre, Lietuvoje pastatyta 1899, 1927), Otelas (A. Boito libretas pagal W. Shakespeare’o tragediją, pastatyta 1887, Lietuvoje pastatyta 1890, 1938), Falstafas (A. Boito libretas pagal W. Shakespeare’o dramas Vindzoro šmaikštuolės ir Henrikas IV, pastatyta 1893; abi La Scala teatre Milane).

Kiti kūriniai

Tautų himnas solistui, chorui ir orkestrui (Inno delle nazioni 1862), Requiem 4 solistams, chorui ir orkestrui (1874, Lietuvoje pirmą kartą atlikta 1935), Pater noster 5 balsų chorui a cappella (1880), Ave Maria sopranui ir styginių orkestrui (1880), Keturios šventos giesmės (Quattro pezzi sacri): Ave Maria mišriam chorui (1889), Stabat Mater mišriam chorui ir orkestrui (1897), Laudi alla Vergine Maria moterų chorui a cappella (1889), Te Deum dvigubam mišriam chorui ir orkestrui (1897), styginių kvartetas e‑moll (1873), 12 romansų balsui ir fortepijonui (1838, 1845), dainos, romansai.

Atminimo įamžinimas

G. Verdi skirtos 2 eurų monetos aversas (2013, dailininkė Maria Carmela Colaneri)

G. Verdi vardu Italijoje pavadinta konservatorijos Milane, Turine ir Como, daug operos teatrų (tarp jų – Busseto, Florencijoje, Trieste), gatvių ir aikščių. Jo paminklų pastatyta Niujorke (1906, skulptorius Pasquale Civiletti, 1858–1952), Busseto (1913, skulptorius Luigi Secchi, 1853–1921), San Francisco (1914, skulptorius Orazio Costante Grossoni, 1867–1952). 2013, G. Verdi 200 metų jubiliejaus proga, Europos centrinis bankas išleido 2 eurų monetą (dailininkė Maria Carmela Colaneri).

L: F. Verfelis Verdis Vilnius 1964; Dž. Tarocis Verdis Vilnius 1987; F. Abbiati G. Verdi 4 V. Milano 1959; H. Swolkień Verdi Kraków 1963; Chr. Springer Verdi‑Studien Wien 2005.

1915

2271

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką