glazūrà (vok. Glasur < Glas – stiklas), plona (0,1–0,3 mm) stikliška keraminio arba metalinio dirbinio danga. Dirbinį saugo nuo drėgmės, chem. medžiagų poveikio, suteikia gražią išvaizdą. Gaminama iš kvarco, sodos, potašo, molio (ir kaolino), kreidos, magnezito, pridedant spalvotų pigmentų ir drumstiklių (įvairių metalų oksidų). Pagal paskirtį skiriama majolikos, akmens masės, fajanso, porceliano glazūra, pagal sudėtį – švino, bešvinė, feldšpatų, stroncio, boro, šarminė, molio glazūra, pagal lydymosi temperatūrą – lengvalydė ir sunkialydė, pagal išvaizdą – bespalvė, spalvota, žvilganti, matinė, liustrinė, avantiūrino, kristalinė. Glazūruojamas išdegtas arba išdžiovintas dirbinys – glazūra purškiama, užtepama teptuku, dirbinys panardinamas į glazūrą. Glazūruotas dirbinys dar degamas (kartais suformuojama kraklė). Glazūruojama statybinė (plytos, kokliai) ir dailioji (indai, papuošalai) keramika, vitražų elementai, juvelyriniai dirbiniai. Glazūruota senovės Kinijoje, Egipte, Babilonijoje, Asirijoje, Irane. Pirmaisiais amžiais po Kristaus glazūra paplito ir Lietuvoje. Seniausi (14–15 a.) rasti glazūruotų dirbinių fragmentai – iš Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos.
1908