Gòmelis (bltr. Гомель, Homel; rus. Гомель, Gomel), miestas Baltarusijos pietryčiuose, abipus Sožo upės; Gomelio srities centras.
510 300 gyventojų (2020); antras pagal dydį Baltarusijos miestas.
Upių uostas. Geležinkeliai į Brianską (Rusija), Černigovą, Bachmačą (Ukraina), Minską. Tarptautinis oro uostas.
Žemės ūkio mašinų, durpių kasybos įrangos, staklių gamyba, laivų statyba ir remontas, metalo, medienos apdirbimas, elektrotechnikos, plaušienos ir popieriaus, chemijos (fosforo trąšų, plastikų), siuvimo, tekstilės, avalynės, stiklo, maisto pramonė. Prekių birža (įkurta 1991).
Gomelio (įkurtas 1969), Baltarusijos transporto (1953–93 geležinkelio transporto inžinierių institutas) universitetai, politechnikos (įkurtas 1981), medicinos (1990), kooperatinis (1980) institutai. Mokslinio tyrimo institutai. Kraštotyros muziejus. Dramos (įkurtas 1954), lėlių (1968) teatrai. Planetariumas.
Architektūra
Rumiancevų‑Paškevičių rūmai Gomelyje (1777–1856, architektai I. Aleksejevas, J. Clarkeʼas, A. Idźkowskis; priekyje – N. Rumiancevo paminklas, 1996, skulptorius N. Ryženkovas)
Klasicistiniai Rumiancevų‑Paškevičių rūmai (1777–1856, architektai I. Aleksejevas, J. Clarkeʼas, A. Idźkowskis; po II pasaulinio karo restauruoti) su parku, medinė Šv. Elijo cerkvė (18 a. pabaiga), klasicistinė Šv. Petro ir Povilo katedra (1819, architektas M. Klarkas), sinagoga (1833), Paškevičių cerkvė su kripta (1889, architektai J. Červinskis, S. Sadikovas, inžinierius M. Mesmacheris), Šv. Mikalojaus bažnyčia. Komunos namai (1931, architektas G. Chaninas), Dramos teatras (1956, architektas A. Tarasenka), geležinkelio stotis (1960).
2271
Istorija
Pirmąkart paminėtas 1142 (kaip Černigovo kunigaikščio valda). 1335–1772 priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. 1335–1452 su pertraukomis valdė Gediminaičiai: Patrikas Narimantaitis ir jo sūnūs Jonas (Ivanas) bei Aleksandras, pasak kitų šaltinių, 14 a. antroje pusėje Gomelis kurį laiką priklausė Teodorui Karijotaičiui. 1419–35 ir 1452 buvo kunigaikščio Švitrigailos valda.
15–16 a. Gomelis plėtojosi kaip amatų ir prekybos centras. Buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įtvirtinta gyvenvietė ir pilis per 16 a. karus su Krymo totoriais ir 16–17 a. karus su Rusija, kurios kariuomenės ne kartą buvo užimtas. 1670 gavo Magdeburgo teises.
1772 atiteko Rusijai. Nuo 1858 apskrities miestas, nuo 19 a. geležinkelių ir upių transporto, pramonės centras. 1918 03 okupuotas vokiečių; jų perduotas Ukrainai.
Nuo 1919 04 priklausė Rusijos Sovietų Federacinei Socialistinei Respublikai, 1926 perleistas Baltarusijos Sovietų Socialistinei Respublikai. 1941–43 vėl okupuotas vokiečių, sugriautas per 1943 10–11 mūšius.
1897 buvo 36 800, 1913 – 104 500, 1959 – 168 000, 1989 – 497 000 gyventojų.
1412