gotikinis romanas

gotiknis romãnas, istorinė tematinė romano atmaina. Susiformavo 18 a. antroje pusėje–19 a. pirmame ketvirtyje anglų, vėliau – kitų Europos tautų ir Jungtinių Amerikos Valstijų literatūrose. Atsirado kaip neigiama reakcija į Šviečiamojo amžiaus literatūros racionalizmą. Pavadinimas kilo iš anglų the gothic novel, o gotiškumas Šviečiamajame amžiuje reiškė tai, kas barbariška, paslaptinga, nepaaiškinama protu, ir buvo priešinama klasikiniam antikos aiškumui. Gotikinio romano pradininkas – anglų rašytojas H. Walpole’is (Otranto pilis / The Castle of Otranto 1764). Gotikinių romanų parašė A. Radcliffe (Udolfo paslaptys / The Mysteries of Udolpho 1794), M. G. Lewisas (Vienuolis / The Monk 1796). Gotikinio romano veiksmo vieta – viduramžių gotikinė pilis, rūmų griuvėsiai, kitos nuošalios vietos, vaizduojami nepaprasti ir paslaptingi įvykiai, veikėjai paženklinti lemties ir demonizmo žyme, dažnai vadovaujasi blogio filosofija; šalia žmonių veikia vaiduokliai, kitos antgamtinės būtybės. Gotikiniai kūriniai – būdingas preromantizmo reiškinys, turėjęs įtakos romantizmo ir vėlesnei literatūrai (W. Scottui, E. T. A. Hoffmannui, H. de Balzacui, V. Hugo, E. A. Poe, N. Gogoliui). Dabartiniame literatūros moksle gotikinis romanas dar vadinamas siaubo romanu; siaubo literatūroje gausu gotiškumo stilistikos – siaubingų vaizdų, antgamtinių ir fantastinių reiškinių, iracionalių įvykių.

siaubo romanas

L: M. Lévy Le Roman ‘gothique’ anglais Toulouse 1968; E. Bloch Reiz der Reise, Antiquität, Glück des Scheuerromans / E. Bloch Ästhetik des Vorscheins 1. Bd. Frankfurt am Main 1974; D. Punter The Literature of Terror: A History of Gothic Fictions from 1765 to the Present Day London ²1996.

293