Grakijos istòrija

Iš visų Europos šalių Graikija turi seniausią rašytinę istoriją – ji siekia 2 tūkstantmetį prieš Kristų (senovės Graikija). 146 pr. Kr. Graikiją nukariavo romėnai (senovės Roma).

Viduriniai amžiai

395 padalijus Romos imperiją Graikija liko jos rytinėje dalyje – Rytų Romos imperijoje (Bizantija). Ne taip kaip Romos imperijos vakarinė dalis, Rytų Romos imperija (Bizantija) gyvavo kelis šimtmečius. Čia plėtojosi dvi tradicijos: kalbai, literatūrai ir teologijai didžiausią įtaką darė Graikijos, teisei, diplomatijai, karybai – Romos tradicija. Nors graikų kalba buvo imperatoriaus dvaro kalba, Graikijos gyvenimas orientavosi nebe į Atėnus, bet į Konstantinopolį. Pamažu Graikija tapo periferija. Daugelyje Graikijos šiaurinės ir vidurinės dalies miestų kurijos sunyko, miestų elitas vengė municipalinių pareigų. Miestų pasiturintys sluoksniai stengėsi perkelti kapitalą į sostinę, Graikija tapo agrariniu kraštu. Romos laikų administracinė sistema sunyko. 7–8 a. apsigyveno daug slavų (išskyrus Peloponeso rytinę dalį ir salas). Daugelyje žemyninės Graikijos vietų realią valdžią turėjo genčių vadai. Konstantinopolio valdžia realiai valdė tik jūros ir upių pakrančių regionus, Egėjo jūros salas; jai likę miestai (pvz., Korintas, Salonikai) tapo gerai ginamomis tvirtovėmis. Jos valdomos teritorijos (daugiausia Tesalijoje ir Peloponese) administraciškai buvo suskirstytos į karines provincijas – temas. Nevienoda Konstantinopolio valdžia regionams, suardyti prekybiniai ryšiai lėmė skirtingą tolesnę Graikijos regionų plėtrą. Dėl maro epidemijų (didžiausia 746–747) gyventojų dar sumažėjo; tuščiuose plotuose apsigyvenę barbarai slavai buvo greitai apkrikštijami.

Nuo 8 a. pabaigos Bizantijos imperija pradėjo susigrąžinti prarastas teritorijas. Apie 812 įkurta Salonikų, 9 a. 4 dešimtmetyje – Kefalinijos (Kefalonijos), Dirachijaus, 9 a. pabaigoje – Nikopolio temos. Plėtėsi ir Bažnyčios valdos (7 a. Graikijoje buvo 5, 9 a. – 10 vyskupijų). Daugėjant vienuolynų ir bažnyčių spartėjo slavų asimiliacija, bet Graikijos šiaurinėje dalyje jų ilgai išliko (Elidės ir Arkadijos kalnuose slavų genčių buvo iki 13 a.; Graikijos šiaurėje dėl slavų 20 a. iškilo vadinamoji Makedonijos problema). 1018 Bizantijai pajungus Bulgariją dažni karai liovėsi. 11–12 a. – Graikijos ūkio pakilimo laikotarpiu – Salonikai, Tebai, Korintas varžėsi su imperijos sostine. Svarbiausias graikų verslas buvo prekyba (jai ypač trukdė saracėnų 827 užgrobtos Kretos salos piratai). Ūkio plėtrą pristabdė dėl IV kryžiaus žygio įvykę centrinės valdžios pasikeitimai. 1204 kryžininkams užėmus Konstantinopolį Bizantijos imperijos europinėje dalyje buvo įkurta Lotynų imperija. Dauguma Graikijos žemių atsidūrė joje, bet šalis nebuvo vieninga. Iki turkų užkariavimų svarbiausi politiniai jos vienetai buvo Nikėjos imperija (1204–1453), Salonikų karalystė (1204–23), Atėnų kunigaikštystė (1205–1460), Achajos (1205–1432), Archipelago (1207–1566) kunigaikštystės, Kefalinijos grafystė (1194–1483), Epyro despotija (1204–1336), išsisklaidžiusios Venecijos (1204–1715 Egėjo jūroje, 1204–1797 Jonijos jūros salose) bei Genujos (1261–1556) valdos ir joanitų valda Rodo saloje. Šie politiniai vienetai faktiškai buvo savarankiški. Juos užvaldyti siekė Nikėjos, vėliau Bizantijos, Trapezunto imperijos, Venecija, Florencija, Katalonijos, Prancūzijos valdovai ir didikai. Bizantija ilgesnį laiką valdė Epyro despotiją (Graikijos vakarinė dalis). Tesalijos vidurio ir pietinėse dalyse didelę įtaką turėjo valachų (trakų ir dakų kilmės gyventojų, pasitraukusių į Graikijos šiaurinės dalies kalnuotus regionus) kunigaikščiai.

Bizantijos laikų Angelokastro tvirovė Korfu saloje (13–16 a.)

Silpnėjant Bizantijos imperijai nuo jos atsiskyrė daug etniškai mišrių teritorijų; kartu didėjo graikų kultūros, literatūros, kalbos įtaka. Nuo 12 a. Graikijos gyventojai vis dažniau save vadino ne romėjais (romėnais), bet helenais – formavosi graikų tauta. Tam turėjo įtakos priešinimasis Vakarų Europos kultūrai, kuri rėmėsi kitokia krikščionybės forma, bei kylanti turkų grėsmė.

1353 Bizantijos imperatorius pakvietė turkus kovoti su serbais. Turkai nugalėjo, bet atsisakė grįžti į ankstesnes valdas ir 1354 įsitvirtino europinėje Dardanelų sąsiaurio pusėje. 1360 jie užėmė Adrianopolį ir iš Brusos (Mažoji Azija) perkėlė į jį savo sostinę. Iš čia jie pradėjo užkariauti Europos pietryčius. Per 1389 Kosovo mūšį jie galutinai palaužė serbų, bulgarų, valachų ir albanų pasipriešinimą. Vėliau turkai užėmė Balkanų pusiasalį, 1453 – Konstantinopolį; ilgiausiai jų valdžios išvengė Graikijos salos: 1669 buvo užimta Kreta, 1715 – Venecijos valdoma Tino sala.

Osmanų valdymo laikotarpis

Daugelis Graikijos gyventojų turkų užkariavimus sutiko nuolankiai, juos laikė mažesne blogybe negu Romos popiežiaus siekius pajungti Stačiatikių bažnyčią. Be to, Osmanų sultonų valdžia tuomet buvo gana tolerantiška kitataučiams ir kitatikiams (daugelis 1492 iš Ispanijos išvytų žydų apsigyveno ne krikščioniškojoje Europoje, bet Osmanų imperijoje). 1470 Graikija suskirstyta į 6 sandžakus: Morėjos (Peloponeso); Epyro; Tesalijos; Salonikų; Eubojos, Bojotijos ir Atikos; Aitolijos ir Akarnanijos. Smulkiau Graikija buvo suskirstyta į religines ir tautines bendruomenes, savotiškus administracinius vienetus, vadinamuosius miletus, kurie gavo daug autonominių teisių (vietose dažniausiai administravo senieji archontai). Nors turkai užkariautas žemes siekė valdyti per Stačiatikių bažnyčią ir krikščionių elitą (fanariečiai), krikščionys, palyginti su valdančiuoju musulmonų elitu, turėjo mažiau teisių: jie negalėjo nešioti ginklo, vietoj karo tarnybos privalėjo mokėti mokestį haradžą, teismas musulmono žodžiu pasikliaudavo labiau nei krikščionio, krikščionis negalėjo vesti musulmonės; buvo draudžiama atsisakyti islamo. Žeminanti buvo janyčarų prievolė (krikščionys privalėjo vaikus atiduoti tarnauti į elitinius karinius dalinius, kur jie buvo priverčiami išpažinti islamą). Asmenys, nepripažinę turkų valdžios, tapdavo kleftais – ginkluotais plėšikais, kurie ilgainiui virto pasipriešinimo Osmanų valdžiai simboliu. Kaip atsvarą jiems valdžia telkė viešąją tvarką prižiūrinčius ginkluotų krikščionių armatolų būrius. Savo jėgomis nuversti Osmanų valdžią ilgą laiką graikai neturėjo galimybių, bet 18 a. padėtis pasikeitė. Sustiprėjusios Austrija, Rusija, Persija privertė Osmanų imperiją nuo puolimų pereiti prie gynybos. Imperijos viduje susilpnėjo centrinė, padidėjo karinių vietininkų valdžia. Patriotinius graikų siekius drąsino Graikijos vakarinę dalį valdančio albanų kilmės musulmono Ali Pašos Tepeleniečio kova su sultonu dėl savarankiškumo. Per 18 a. Graikijoje susiklostė vidurinė prekybininkų klasė. Ji užmezgė ryšius Europoje, graikų prekybinių bendruomenių buvo daugelyje Vidurio Europos, Viduržemio jūros pakrantės, Rusijos pietinės dalies miestų. Jaunimas studijavo Europos universitetuose, jį veikė Šviečiamojo amžiaus, Prancūzijos revoliucijos propaguojamos tautų savarankiškumo idėjos. 1814 Odesoje (Rusija) graikų emigrantai įkūrė Bičiulių draugiją (Filiki Etaireia slaptą organizaciją, kuri siekė ginkluoto sukilimo prieš turkus (vadovas A. Ipsilantis, Ipsilančiai). Per Vienos kongresą (1814–15), kuriame buvo nustatytos 19 a. Europos valstybių sienos, Osmanų imperijai nebuvo garantuotos sienos; tai žadino graikų išsivadavimo viltis. Pasinaudoję 1820 prasidėjusiu sultono ir Ali Pašos karu A. Ipsilančio daliniai 1821 03 iš Rusijos valdomos Moldavijos įsiveržė į Osmanų imperiją; Rumunijos valstiečiai jų neparėmė ir graikai buvo sumušti. Karo veiksmai Moldavijoje ir Valakijoje paskatino Peloponeso gyventojų sukilimą, virtusį Graikų nepriklausomybės karu (1821–30), per kurį Graikija išsikovojo nepriklausomybę (formaliai nuo sukilimo pradžios – 1821 03 25).

Karalius Otonas atvyksta į Atėnus (aliejus, 1835, dailininkas Peteris von Hessas, Naujoji pinakoteka Miunchene)

Naujieji laikai

Išsikovojusi nepriklausomybę Graikija nebuvo visiškai suvereni. Didžiosios valstybės ir Bavarija 1832 pasiskelbė Graikijos nepriklausomybės garantais ir nustatė jos valdymo formą. Šalis tapo monarchija, 1832 karaliumi buvo karūnuotas Bavarijos princas Otonas; iki jo pilnametystės (1835) valdė 3 regentų bavarų taryba. Bavarų valdymas sukėlė protestų. Po 1843 sukilimo įsteigtas parlamentas, 1862 Otonas Bavarietis nušalintas nuo sosto. Didžiosios valstybės Graikijos karaliumi išrinko Danijos princą Jurgį (Jurgis I, valdė 1863–1913; Gliuksburgų dinastija valdė iki 1974, kai referendumu buvo panaikintas monarcho institutas). Dėl Graikijos siekimo prisijungti Makedoniją, Kretą ir kitas graikų gyvenamas Osmanų imperijos teritorijas (vadinamoji Didžioji idėja) santykiai su Turkija buvo labai įtempti. Nors po 1877–78 Rusijos–Turkijos karo Graikija gavo Tesaliją ir dalį Epyro, bet 1897 vadinamasis Trisdešimties dienų karas su turkais baigėsi pralaimėjimu. Per Balkanų karus Graikijai atiteko dauguma siekiamų teritorijų, prie Graikijos prijungta Kretos sala; Graikijos plotas padidėjo 70 %, gyventojų padaugėjo nuo 2,8 mln. iki 4,8 milijono (žemėlapis Graikijos teritorijos kitimas 1821–1945). Graikija trumpai dalyvavo I pasauliniame kare, bet jis stipriai paveikė jos politinį gyvenimą. Šalis pasidalijo į 2 nesutaikomas stovyklas: karaliaus Konstantino I, siekiančio Graikijos neutraliteto, ir ministro pirmininko E. Venizelo, remiančio Antantę, šalininkus. 1916 10 Salonikuose E. Venizelas sudarė alternatyvią Graikijos vyriausybę. 1917 pradžioje Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos kariuomenė įsiveržė į Graikiją. Karalius Konstantinas I, norėdamas išvengti formalaus atsistatydinimo ir monarchijos likvidavimo, 1917 06 paskelbė valdovu sūnų Aleksandrą. Tą patį mėnesį Graikija paskelbė karą Vokietijai ir jos sąjungininkėms.

Graikijos teritorijos kitimas 1821–1945

Graikijai pralaimėjus Graikijos–Turkijos karą (1919–22) sustiprėjo monarchistų ir E. Venizelo šalininkų kova. 1921 Graikija vėl paskelbta monarchija; į sostą grįžo karalius Konstantinas I, bet po pralaimėjimo prie Smirnos (dabar İzmiras) ir kariškių sukilimo Chijo saloje atsistatydino sūnaus Jurgio II naudai. Graikija ir Turkija pasikeitė gyventojais krikščionimis ir musulmonais (atsikėlė apie 1,5 mln. graikų). Vidaus vaidų laikotarpis baigėsi 1924 paskelbus respubliką (Jurgis II formaliai sosto neatsisakė, išvyko iš šalies). Tarpukariu Graikija išliko agrarinis kraštas. Smulkiųjų valstiečių sluoksnis, susikūręs dalijant valstybės nusavintas turkų žemes, buvo didžiausias. Pramonė plėtojosi menkai. Politikoje vyravo E. Venizelo vadovaujama Liberalų partija ir tvirtai monarchistinė Liaudies partija. Svarbus vaidmuo teko kariuomenei. 1925–26 šalyje buvo įvesta generolo T. Pangalo, 1936–40 generolo I. Metakso karinė diktatūra. Pagal 1935 referendumą neilgam buvo atkurta monarchija (į sostą sugrįžo Jurgis II). I. Metakso režimas tarsi mėgdžiojo A. Hitlerio Trečiąjį reichą (buvo plėtojama Trečiosios helenistinės civilizacijos idėja); antiplutokratinė, antikapitalistinė, antiparlamentinė retorika, darbo ir socialinių įstatymų leidyba nepaskatino didesnės gyventojų paramos. Graikijos istorinis paradoksas tas, kad atmetęs ideologinius prioritetus I. Metaksas sąjungininke pasirinko Didžiąją Britaniją, bet ne Ašies valstybes.

Prasidėjus II pasauliniam karui Graikija sėkmingai pasipriešino Italijos intervencijai 1940, bet 1941–44 buvo okupuota Vokietijos (Balkanų kampanija). Okupacijos (Vokietijos, Italijos ir Bulgarijos; žemėlapis Graikijos okupacija 1941–44) metais iš pasipriešinimo grupių stipriausias buvo Graikijos komunistų partijos 1941 įkurtas Graikijos liaudies išvadavimo frontas (EAM) ir jo karinė organizacija Graikijos liaudies išvadavimo armija (ELAS). Nepaisant okupacinių jėgų represijų (marionetinė Graikijos vyriausybė subūrė nemažai fašistinių ir kraštutinių dešiniųjų grupių, padedančių okupantams) Pasipriešinimo judėjime dalyvavo didelė Graikijos gyventojų dalis. Egipte suformuota Didžiosios Britanijos remiama nacionalinės vienybės vyriausybė (pirmininkas G. Papandreu) 1944 10 išsilaipino Graikijoje.

Graikijos okupacija 1941–44

Graikija po II pasaulinio karo

Karo metais sustiprėjęs Graikijos liaudies išvadavimo frontas siekė įkurti socialistinę valstybę. Kilo Graikijos pilietinis karas (1944–45, 1946–49); jį laimėjo promonarchistinė Graikijos kariuomenė, remiama Jungtinių Amerikos Valstijų, kurios vadovavosi Trumano doktrina. Karaliumi paskelbtas Povilas I. Po pilietinio karo keliems dešimtmečiams visuomenė išliko labai susiskaldžiusi.

Ūkis pradėjo atsigauti (1950 pabaigoje pramonės gamyba siekė 90 % 1939 lygio), bet dėl partijų gausos šalis politiškai nebuvo stabili. Faktiškai įvestas autoritarinis režimas (nors veikė parlamentas). Politinius lyderius parinkdavo karalius, kariškiai, dažniausiai – Jungtinės Amerikos Valstijos. Prasidėjus Korėjos karui (1950–53), kuriame dalyvavo ir Graikijos, kaip Jungtinių Tautų narės, kariai, kilo naujo pasaulinio karo grėsmė; 1952 įstojo į NATO. Per 1952 rinkimus 239 iš 300 vietų parlamente laimėjo Graikijos vienybės partija (pirmininkas A. Papagas). 1955 mirus A. Papagui, ministru pirmininku tapo K. Karamanlis. A. Papago ir K. Karamanlio vyriausybės buvo vienos stabiliausių. Pradėtos ūkio reformos: sumažinta valstybės tarnautojų, devalvuota drachma, siekta gerokai padidinti elektros energijos gamybą. 6 dešimtmečio pabaigoje sumažėjo infliacija. Pagerėjo santykiai su gretimomis šalimis: 1953–54 baigtos derybos su Bulgarija dėl sienų, apsikeista belaisviais, 1956 užmegzti diplomatiniai santykiai su Rumunija, pasirašytos prekybos sutartys su daugeliu Europos šalių; iš Vengrijos, Rumunijos, Čekoslovakijos grįžo daug jaunų graikų, per pilietinį karą pabėgusių iš šalies. Graikijos vyriausybė siekė gynybinės Balkanų šalių ir Turkijos sutarties, bet planai žlugo dėl neišspręstos Kipro prijungimo prie Graikijos problemos (nuo 1878 jį buvo užėmusi Didžioji Britanija). 6 dešimtmetyje Graikija labai rėmė Kipro graikų judėjimą dėl susijungimo su Graikija (enozis). Šiuo klausimu A. Papago vyriausybė siekė Kipro gyventojų plebiscito, tam priešinosi Didžioji Britanija. Turkija norėjo prisijungti Kiprą, kai iš ten pasitrauks Didžioji Britanija. Pagal 1959 susitarimą Kipras 1960 tapo nepriklausoma respublika.

Atėnai po 1967 karinio perversmo (1967 04 22)

Graikijos parlamento rinkimus 1964 02 laimėjo nuosaikioji Centro sąjunga, ministru pirmininku tapo G. Papandreu. 1964 mirus karaliui Povilui I jį pakeitė Konstantinas II. Naująją vyriausybę ypač kritikavo dešinioji opozicija. Nepasitenkinimas valdymu bei konfliktas tarp karaliaus ir jo ministrų paskatino 1967 perversmą. Parlamentinė monarchija buvo pakeista kariniu, vadinamuoju juodųjų pulkininkų režimu (1967–74). Keliolika tūkstančių politikos veikėjų, pirmiausia komunistų, suimta, konstitucijos galiojimas sustabdytas, įvesta cenzūra, uždrausta politinių partijų veikla. Po nesėkmingo bandymo nuversti kariškių valdžią karalius Konstantinas II emigravo į Italiją. 8 dešimtmečio pradžioje kariškiai režimą sušvelnino. 1973 06 panaikinta monarchija, Graikija paskelbta respublika. Karinės chuntos lyderis G. Papadopulas tapo prezidentu. Dėl padažnėjusių studentų maištų 1973 vėl įvesta mirties bausmė. Nesugebantį įvesti tvarkos G. Papadopulą 1973 11 pakeitė generolas leitenantas P. Gizikis. Karinės chuntos palaikomas nesėkmingas perversmas Kipre išprovokavo Turkijos kariuomenės įsiveržimą į salą, ji buvo padalyta. Graikijoje kilo politinė krizė.

P. Gizikis pakvietė emigracijoje gyvenantį K. Karamanlį suformuoti pirmąją nuo 1967 civilinę vyriausybę. K. Karamanliui pavyko išvengti karo su Turkija, buvo legalizuota 1947 uždrausta Graikijos komunistų partija. Per 1974 rinkimus K. Karamanlio vadovaujama Naujosios demokratijos partija parlamente įgijo absoliučią daugumą. 1974 12 referendumu atmestas siūlymas atkurti monarchiją. 1975 06 patvirtinta naujoji respublikos konstitucija. Prezidentu tapo K. Cacas. 1981 Graikija tapo tikrąja Europos ekonominės bendrijos nare (asocijuotoji narė nuo 1962). 1981 parlamento rinkimus laimėjo populistinis Panhelenistinis socialistinis judėjimas (PASOK, įkurtas 1974). Jo lyderis A. G. Papandreu tapo pirmuoju Graikijos ministru pirmininku socialistu. Partijos rinkimų programa buvo radikaliai socialistinė. Ji numatė Graikijos pasitraukimą iš Europos ekonominės bendrijos, Jungtinių Amerikos Valstijų karinių bazių iškeldinimą ir radikalias vidaus reformas. Suteikta balsavimo teisė nuo 18 metų, įteisinta civilinė santuoka, skyrybos, įvykdyta universitetų ir karinė reforma. Pagal 1986 konstitucijos pataisas sumažintos prezidento, sustiprintos ministro pirmininko galios. Iš Europos ekonominės bendrijos Graikija nepasitraukė, tik išsiderėjo palankesnius integracijos terminus. Jungtinių Amerikos Valstijų bazės liko, buvo pasirašyta 5 metų ekonominio ir karinio bendradarbiavimo sutartis. 1983 buvo pasirašyta 10 metų ekonominio bendradarbiavimo sutartis su SSRS.

20 a. pabaigoje yrant komunistinių šalių blokui politiškai nestabilus tapo visas Balkanų regionas. Graikijos vyriausybė apkaltino Albaniją graikų mažumos persekiojimu; Albanijos vyriausybės teigimu Graikijos nacionalistai provokavo krizę, siekdami prisijungti Albanijos pietinius regionus (Graikijoje vadinamus Šiaurės Epyru). Dėl pabėgėlių iš Albanijos 1994 pablogėjo socialinė ir ūkio padėtis, susipriešino visuomenė; ilgainiui šią problemą užgožė Makedonijos problema.

demonstracija Salonikuose prieš Makedonijos valstybės pavadinimą (1994 03 31)

1991 Jugoslavijos federacijai priklausanti Makedonijos Respublika paskelbė nepriklausomybę. Graikijos vyriausybė apkaltino naująją valstybę Graikijos istorinio paveldo ir simbolių savinimusi, pareikalavo pakeisti šalies pavadinimą (įžvelgtas slaviško iredentizmo pavojus prisimenant Graikijos pilietinį karą, kai Jugoslavija ir Bulgarija nesėkmingai siekė prisijungti Graikijai priklausančias Makedonijos žemes). 1994 Graikija paskelbė Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos ekonominę blokadą. Tarpininkaujant Jungtinėms Tautoms 1995 Graikija ir Buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija pasirašė susitarimą, įsipareigodamos gerbti viena kitos suverenumą ir teritorinį vientisumą.

2000 Jugoslavija prisijungė prie bendros Europos valiutos (euro) sistemos; Graikijai (ypač fermeriams, gaunantiems subsidijų) buvo naudinga būti Europos Sąjungos (ES) nare. Nors užsienio investicijos buvo didelės, Graikija išliko mažai industrializuota šalis, jos svarbiausias eksportas – žemės ūkio ir aukštų technologijų nereikalaujančios pramonės produkcija. 20 a. paskutiniaisiais dešimtmečiais tarp svarbiausių Graikijos užsienio politikos problemų išliko konfliktai su Turkija dėl teritorinių vandenų, žemyninio šelfo, graikų mažumos Turkijoje ir turkų mažumos Graikijoje, t. p. Kipro klausimas.

1104

283

Graikija 21 amžiuje

Graikijos 21 a. pradžios politinį gyvenimą nusakė stabili demokratijos raida iki 2009 ir vėlesnis staigus demokratinio pasitikėjimo krytis. Visuomenės nusivylimo politika didėjimas ir antisisteminių judėjimų iškilimas per 2009–18 skolų krizę pakenkė Graikijos, kaip politiškai ir ekonomiškai stabilios valstybės, įvaizdžiui.

Vidaus politiniame gyvenime dominavo tradicinė centro kairioji partija – Panhelenistinis socialistinis judėjimas (PASOK), tradicinė centro dešinioji Naujosios demokratijos partija ir kraštutinė kairioji Radikalios kairės koalicijos partija (Syriza, įkurta 2012). Šios trys partijos pakaitomis vadovavo Graikijos vyriausybėms: Naujosios demokratijos partija turėjo parlamento daugumą turėjo ir formavo vyriausybes 2004–07, 2007–09 ir 2012–15, PASOK – 2000–04 ir 2009–12, Syriza – 2015–19.

Pirmąjį 21 a. dešimtmetį Graikijos ekonomika nuosaikiai augo. 2002 Graikija įsivedė eurą. Buvo įgyvendinami ekonomiškai naudingi infrastruktūros plėtros projektai. 2002 susitarta su Turkija dėl strategiškai reikšmingo dujotiekio tiesimo. Šalies tarptautinį prestižą sustiprino 2004 Atėnuose surengtos olimpinės žaidynės.

Reikšmingiausias politinį ir socialinį gyvenimą nulėmęs įvykis buvo 2009–18 Graikijos vyriausybės skolų krizė. Pasaulinė finansų krizė 2009 sustabdė Graikijos ekonomikos augimą. Nuosmukį pagilino ilgametė Graikijos vyriausybių vykdyta skolinimosi iš pasaulio finansų rinkų politika, kai valstybės finansų statistika buvo klaidinančiai pateikiama neatskleidžiant realios įsiskolinimo būklės. 2009 išaiškėjus grėsmingam Graikijos ekonominių problemų mastui, pasaulinės finansų krizės sukeltos problemos peraugo į nacionalinę skolų krizę. Tarptautiniai investuotojai nebepasitikėjo Graikijos vyriausybės galimybėmis vykdyti savo finansinius įsipareigojimus. Tarptautinės kredito reitingo agentūros radikaliai sumenkino Graikijos ekonomikos perspektyvų vertinimą, signalizuodamos šalies nemokumo pavojų. Bijodamos, kad Graikijos skolų krizė nepersimestų į kitas ES valstybes ir nenusmukdytų euro, Europos komisija, Europos centrinis bankas ir Tarptautinis valiutos fondas (vadinamoji Troika) 2010 patvirtino pirmąją paskolą Graikijos ekonomikai gelbėti. Daugiamilijardines paskolos, mainais už reikšmingas taupymo reformas, Graikijos vyriausybėms buvo teikiamos trimis etapais: 2010–12, 2012–15 ir 2015–18. Finansinė pagalba ir drastiškas valstybės išlaidų mažinimas galiausiai sustabdė Graikijos ekonomikos nuosmukį.

Beveik dešimtmetį užsitęsusi krizė ir taupymo reformos sukėlė didelį graikų visuomenės pasipiktinimą. Masiniai streikai, protestai ir gatvės riaušės tapo nuolatiniu Graikijos politinio gyvenimo reiškiniu. 2014 darbo neturėjo 1/4 darbingų graikų. Šalis pagarsėjo kaip ekonomiškai nestabiliausia euro zonos narė. Visuomenės nusivylimas taupymo politika paskatino iškilti kraštutinėms kairiosioms (Syriza) ir dešiniosioms (Auksinė aušra) politinėms jėgoms. 2015 Syriza partijai laimėjus parlamento rinkimus vyriausybę formuoti ėmėsi šios partijos vadovas Aleksis Cipras (Alexis Tsipras). Išlaidų mažinimo politikos atsisakyti žadėjusi jo vyriausybė susidūrė su atkaklia Troikos pozicija ir už gaunamas paskolas buvo priversta toliau vykdyti taupymo reformas. Graikijos skolų krizė ir šalies ekonomikos gelbėjimo programa baigėsi 2018. Šalies nemokumo grėsmės išvengta, bet ekonomika nepasiekė ikikrizinio lygmens. Lėtas ekonomikos atsigavimas ir nedarbo lygis liko vienu aktualiausių 21 a. pradžios graikų visuomenės gyvenimo klausimų.

2015, per patį skolų krizės įkarštį, Graikija atsidūrė Europos Pabėgėlių krizės epicentre. Į Europą keliaujantys karo pabėgėliai iš Sirijos, Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos valstybių masiškai kirto Graikijos sieną. Ekonominių problemų prislėgtai Graikijos visuomenei ir institucijoms imigracijos srautų suvaldymas tapo dideliu finansiniu ir humanitariniu iššūkiu. Padėtis pagerėjo tik 2016 ES pasiekus susitarimą su Turkija dėl migrantų srautų kontrolės ir dalies Graikijoje esančių pabėgėlių grąžinimo.

Graikijos užsienio politikoje 21 a. pradžioje susilpnėjo nuo 20 a. vyravusi diplomatinė įtampa su Turkija dėl Kipro. Diplomatinis konfliktas trumpam paaštrėjo po 2004 04 Kipro referendumo, kuriuo atmestas Jungtinių Tautų remiamas salos suvienijimo planas. Prie santykių normalizacijos prisidėjo Kipro įstojimas į ES (2004 05). Nesutarimų liko dėl abiejose valstybėse gyvenančių graikų ir turkų etninių mažumų. Kitas svarbus užsienio politikos klausimas buvo nuo 1991 besitęsiantis diplomatinis konfliktas su Makedonijos Respublika dėl graikų visuomenei nepriimtino šios valstybės pavadinimo. Dėl graikų visuomenės ir politikų įsitikinimo, kad Makedonija yra išskirtinai graikiška istorinė teritorija, Graikija 2008 blokavo Makedonijos mėginimą įstoti į NATO. Istorinis šių valstybių kompromisas buvo pasiektas 2018 tarpininkaujant Jungtinėms Tautoms (Prespa susitarimas). Makedonijos respublikai oficialiai pakeitus pavadinimą į Šiaurės Makedoniją Graikijos vyriausybė įsipareigojo nebeblokuoti jos narystės NATO. Daliai graikų visuomenės toks kompromisas buvo nepriimtinas, 2019 surengta masinių demonstracijų. Aleksio Cipro vyriausybės kompromisas su Šiaurės Makedonija tapo viena pagrindinių partijos Syriza pralaimėjimo 2019 parlamento rinkimuose priežasčių. Po rinkimų vyriausybę suformavo Naujosios demokratijos partija, premjeru tapo Kyriakas Micotakis (Kyriakos Mitsotakis).

3195

L: E. Driault, M.Lhéritier Histoire diplomatique de la Grèce de 1821 à nos jours 5 vol. Paris 1925–26; T.Papadopoullos Studies and Documents Relating to the Greek Church and People under Turkish Domination Brussel 1952; E. S. Forster A Short History of Modern Greece 1821–1956 London 31958; The Cambridge Medieval History vv 4 The Byzantine Empire Cambridge 1966–67.

Graikija

Graikijos gamta

Graikijos gyventojai

Graikijos konstitucinė santvarka

Graikijos partijos ir profsąjungos

Graikijos ginkluotosios pajėgos

Graikijos ūkis

Graikijos santykiai su Lietuva

Graikijos švietimas

Graikijos literatūra

Graikijos architektūra

Graikijos dailė

Graikijos muzika

Graikijos choreografija

Graikijos teatras

Graikijos kinas

Graikijos žiniasklaida

Graikijos lietuviai

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką