Grakijos literatūrà. Graikijos literatūra pradėjo formuotis 10–11 a., jos pradžia susijusi su Bizantijos literatūra, kurta vidurine graikų kalba. Pirmasis Graikijos literatūros kūrinys – eiliuotas epas Digenis Akritas (11 a. vidurys), sukurtas remiantis Bizantijos paribio liaudies dainomis. 12 a. Konstantinopolyje pasirodė pirmieji autoriniai kūriniai: Teodoras Prodromas (arba Ptochoprodromas) parašė satyrinės poezijos, M. Glikas – didaktinę poemą Spanėjas.
Po 1204, kai kryžininkai užėmė Konstantinopolį, Bizantijos kultūrą ir literatūrą pradėjo veikti Vakarų kultūra. Buvo sukurta poema Morėjos kronika (apie 1300), riterinių romanų (Kalimachas ir Chrisorojė, Livistras ir Rodamnė, Veltandras ir Chrisandza), anoniminės poemos Pasakojimas apie Achilėją ir Pasakojimas apie Aleksandrą. Paminėtini didaktiniai ir satyriniai pasakojimai apie gyvūnus: Fiziologas, Pulologas, Pasakojimas apie keturkojus žvėris, Psarologas ir kiti. Bizantijai žlugus (1453) ir Graikijos žemyninę dalį bei daugelį salų užėmus turkams osmanams literatūra plėtojosi jų neužimtose salose. 15 a. L. Macheras Kipro saloje parašė Pasakojimą apie gražųjį Kipro kraštą, 16 a. pasirodė rinkinys Kipro meilės poezija. 15 a. viduryje Rodo saloje sukurti anoniminiai poetiniai kūriniai Meilės abėcėlė ir Meilės žaidimai, E. Limeničio eiliuotas metraštis Rodo nekrologas. Kretoje buvo ryški italų kultūros įtaka. Žymiausi 14–16 a. Kretos poetai – L. Delaportas, S. Sachlikis, M. Sklavas. Buvo populiari meilės lyrika, žymiausias jos kūrinys – anoniminė poema Piemenaitė (1600). 17 a. Kretoje suklestėjo drama (G. Chortadzio tragedija Erofilė 1637, V. Kornaro Abraomo auka apie 1635); pripažinimo sulaukė V. Kornaro barokinė poema Erotokritas (1646–69).
18 a. Graikijos literatūrai turėjo įtakos nacionalinis išsivadavimo sąjūdis, Šviečiamojo amžiaus idėjos. Fanariečių skleidžiamos Voltaire’o pažiūros atsispindėjo E. Vulgario (1716–1806), J. Misiodako (apie 1725–1800), T. Mandakasio (1757–98) kūryboje, enciklopedininkų įtaka ryški D. Katardzio (arba Fotiadžio, 1730–1807) kūriniuose. Mokslininko A. Korajo (1748–1833) ir poeto Rigo Ferėjo (arba Velestinlio, 1751–98) kūryboje žymu Prancūzijos revoliucijos idėjos. Tuo laikotarpiu paplito kleftų dainos, apdainuojančios kovas su turkais. Ginčijosi katarevusos (rašomoji kalba) ir dimotiki (šnekamoji kalba) šalininkai.
1821–30 Graikų nepriklausomybės karo nuotaikas reiškė poetas D. Solomas. Aplink jį susibūrė svarbiausi Jonijos salų poetai A. Matesis (1794–1875), G. Tercetis (1800–74), J. Tipaldas (1814–83). Jonijos mokyklai būdinga italų neoklasicizmo ir vokiečių romantizmo įtaka. Dauguma šios mokyklos atstovų, išskyrus A. Kalvą, A. Laskaratą (1811–1901), A. Valaoritį (1824–79), puoselėjo šnekamąją kalbą. Paskelbus nepriklausomybę susiformavo Senoji Atėnų mokykla, kuriai atsirasti turėjo įtakos Jonijos mokykla ir poetas romantikas A. Christopulas (1772–1847). Romantizmui įsigalėti padėjo 1837 įsteigtas Atėnų universitetas ir literatūros sambūriai (pavyzdžiui, Parnasas). Romantikai kultivavo rašomąją kalbą. Romantizmo svarbiausi poetai: A. Sucas (1803–63), P. Sucas (1806–68), A. R. Rangavis (1809–92), T. Orfanidis (1817–86), A. Vlachas (1838–1920), A. Paraschas (1838–95) ir kiti. Istorinių romanų parašė A. R. Rangavis, P. Kaligas (1814–96), S. Ksenas (1821–94). Žymiausias to laikotarpio prozininkas – E. Roidis. Šnekamąja kalba parašytais memuarais išgarsėjo generolas Makrijanis (1797–1864).
1880 susiformavo Naujoji Atėnų mokykla. 1888 išleista J. Psichario knyga Mano kelionė tapo dimotikizmo manifestu. Dimotiki įsigalėti padėjo poetai K. Palamas, G. Drosinis, J. Griparis (1870–1942), L. Porfiras (1879–1932). A. Pallis (1851–1935) į dimotiki vertė I. Kantą, Homerą, Bibliją, D. Tangopulas (1867–1926) įkūrė ją propaguojantį žurnalą Numas (1903). Poeto ir dramaturgo A. Sikeliano kūryboje puoselėjama dvasinių ir žemiškų vertybių harmonija. K. Kavafio poezijai būdinga trumpa eilėraščio forma, bizantiškų tradicijų įtaka, erotizmas, teatrališkumas. Buvo populiarūs kaimo tematikos, buitiniai apsakymai, kuriuose ryšku prancūzų natūralizmo poveikis. Buitinio apsakymo pradininku laikomas G. Viziinas. Žymiausias 19 a. pabaigos–20 amžiaus pradžios prozininkas – A. Papadiamandis. A. Karkavico kūriniams būdinga jūros tema, šiek tiek manieringas stilius, G. Ksenopulo, M. Micakio (1868–1916) dramoms – miesto socialinė problematika, psichologizmas.
20 a. trečiojo dešimtmečio Graikijos politinė ir ekonominė krizė, vadinamosios Didžiosios idėjos žlugimas žymu ir literatūroje. Poetų K. Uranio (1890–1953), T. Agro (1899–1944), ypač K. Kariotakio kūryboje ryšku posūkis į individualizmą, pesimizmą, sarkazmą. Pripažinimo sulaukė M. Poliduri (1902–30) meilės lyrika. K. Varnalio eilėraščiams būdinga marksistinės idėjos, socialinių konfliktų iškėlimas. Prozoje vyravo romanas. D. Vutiro (1872–1958), D. Kokino (1884–1967) kūryboje išryškėjo kritiškas požiūris į visuomenę, psichoanalitinės tendencijos, F. Kondoglu (1895–1965), K. Bastijo (1901–72) – polinkis į istorinę ir religinę tradiciją. N. Kazandzakis parašė reikšmingų dramų, esė, kurios turėjo įtakos moderniajai Graikijos literatūrai. S. Mirivilio, S. Duko (1895–1983), I. Venezio prozoje žymu antikarinė pozicija. Teorinis J. Teotoko veikalas Laisvoji dvasia (1929) tapo ketvirtojo dešimtmečio kartos manifestu. Šios kartos atstovai, sekdami Vakarų Europos literatūros modernizmo tendencijomis, atnaujino graikų literatūrą, didesnę reikšmę teikė meninei formai, o ne idėjai. Poeto N. Kavadijo (1910–74) kūryboje derinama tradicinės ir moderniosios poezijos bruožai, jai būdinga nostalgija, simboliškumas. Futuristas N. Randas (1907–88) artimas rusų avangardistams, G. Sarandaris (1908–41) sekė italų poetu hermetistu G. Ungaretti. Žymiausias naujosios poezijos ir simbolizmo pradininkas – G. Seferis. Ketvirtajame dešimtmetyje Graikijos literatūroje susiformavo siurrealizmas. Pirmas siurrealistinis kūrinys – A. Embiriko poezijos rinkinys Aukštakrosnė (1935). Panašiu stiliumi rašė N. Engonopulas (1910–85). Siurrealizmo bruožai būdingi ir O. Eličio ankstyvajai poezijai. Lyrikos sukūrė tradicinio eiliavimo, sarkazmo atstovas J. Ricas, K. Kariotakio sekėjas N. Vretakas. Dauguma ketvirtojo dešimtmečio prozininkų – romanistai, kurie siekė atitrūkti nuo klasikinio romano schemos, skyrė dėmesio kosmopolitinėms temoms, vidiniam žmogaus pasauliui, pasąmonei; svarbiausi: K. Politis, T. Kastanakis (1901–67), A. Terzakis, M. Karagacis, P. Prevelakis. Kiti prozininkai: J. Skarimbas (1893–1984), A. Janopulas (1896–1981), S. Ksefludas (1901–84), N. G. Pendzikis (1908–93). Šiuo laikotarpiu literatūroje reiškėsi ir moterys – E. Aleksiu (1894–1988), T. Stavru (1899–1990), L. Naku ir M. Aksioti (1905–73). Po II pasaulinio karo literatūrai įtakos turėjo penktojo dešimtmečio politiniai įvykiai, ryškiai atsispindintys poezijoje. Poetų K. Atanasulio (1916–79), T. Varviciočio (1916–2011), T. Sinopulo (1917–81), T. Livadičio, N. Valaoričio, D. Papadico (1922–87), M. Anagnostakio, N. Foko (g. 1927) kūryboje vyravo egzistencinės ir politinės tendencijos. Poetinis anarchizmas, istoriškumas ir erotiškumas ryšku T. Porfirio (g. 1931), N. Grigoriadžio (g. 1931), P. Markoglu (g. 1935), M. Elefteriu (g. 1938) ir kitų poetų kūryboje. Poečių A. Pavlopulu (g. 1930), E. Furtuni (g. 1930), K. Angelaki-Ruk (g. 1939) lyrikoje gvildenami vyro ir moters santykiai, plėtojamos meilės ir mirties temos. 5–6 dešimtmetyje išleisti N. Kazandzakio filosofiniai romanai. 1965–75 karinės diktatūros laikotarpio poezijoje žymu revoliucinio solidarumo dvasia, patetiškas tonas, satyros elementai, eilėdaros įvairovė (M. Sachturis, T. D. Frankopulas, g. 1923, N. Karuzas). 20 a. antros pusės poezijai būdinga temų įvairovė, mitologijos interpretacijos, demoniškumo elementai, dėmesys kasdienybės paradoksui: G. Pavlopulu (g. 1924), A. Chioni (g. 1943), M. Laina (g. 1947), D. Chuliarakis (g. 1957), M. Kursi (g. 1958), T. Chadzopulas (g. 1961). Prozininkų S. Cirko, D. Chadzio, S. Plaskovičio, A. Samarakio, A. Nikolaidžio, R. Apostolidžio (g. 1924), A. Kodzijo (1926–92) kūriniuose atsispindėjo istoriniai įvykiai, visuomenės socialinės ir dorovinės problemos, K. Tachcio, T. Valtino, M. Kumandarėjo – kasdienė tikrovė. Moterų prozai atstovavo D. Sotiriu, G. Sarandi, T. Grici-Miljeks, M. Limberaki (1919–2001), K. Mitropulu (g. 1926). Žymesni dramaturgai: D. Psatas (1907–79), L. Anagnostaki (g. 1921), J. Kambanelis, K. Murselas (g. 1932). 20 amžiaus pabaigos proza pasižymi dokumentiškumu (R. Galanaki, V. Ciambusis, g. 1953, S. Dimitriu, g. 1955, ir kiti). V. Vasiliko prozos kūriniuose žymu posūkis į fantaziją, absurdą, satyrą. Postmodernių romanų parašė E. Fakinu (g. 1945), Z. Zateli (g. 1951), A. Micas (g. 1950), A. Damianidi (g. 1953), E. Sotiropulu (g. 1953), A. Sfakianakis (g. 1958), V. Raptopulas (g. 1959), Ch. Chomenidis.
Į lietuvių kalbą išversta K. Asimakopulo, D. Chadzio, O. Eličio, J. Kambanelio, K. Kavafio, N. Kazandzakio, M. Lundemio, S. Mirivilio, P. Prevelakio, G. Seferio, Z. Zateli ir kitų graikų rašytojų kūrinių, dar išleistas ir graikų novelių rinkinys Nakties dovana (1997).
Graikijos kultūra
L: Modern Greek Poetry: Voice and Myth Princeton 1983; R. Beaton The Medieval Greek Romance Cambridge 1999.
1010
3164
Graikijos konstitucinė santvarka
Graikijos partijos ir profsąjungos
Graikijos ginkluotosios pajėgos