Granada (Granadà), miestas Ispanijos pietuose, Andalūzijoje; provincijos ir arkivyskupijos centras.
Granados vaizdas nuo Alhambros
232 500 gyventojų (2019). Granada įsikūrusi Sierra Nevados kalnagūbrio šiaurės vakariniame šlaite, apie 690 m aukštyje, prie Genilio ir Darro santakos. Oro uostas (apie 16 km į vakarus nuo Granados).
Geležinkeliai į Madridą, Seviliją, Almeriją. Maisto (daugiausia aliejaus), keramikos, chemijos, avalynės, tekstilės pramonė. Alyvmedžių, daržovių, migdolų, javų auginimo, galvijų, avių veisimo regiono prekybos centras. Turizmas.
Universitetas (įkurtas 1526). Muziejai (tarp jų – archeologijos). Tarptautinis muzikos festivalis. Mieste rengiami kongresai ir tarptautinės konferencijos. Prie Granados yra Sierra Nevados nacionalinis parkas.
Architektūra
Granados katedros fasadas (1523–1703, architektas D. de Siloé)
Išliko arabų įtvirtinimų griuvėsiai. Sakraliniai pastatai: gotikinė katedra (1523–1703, architektas D. de Siloé; skulptūros A. Cano), vėlyvosios gotikos ir plateresko bažnyčios – Karalių Šv. Jono (apie 1520, architektas R. Fernándezas, maurų stiliaus varpinė, 13 a.), Šv. Jeronimo (1496–1547, architektas D. de Siloé), Šv. Mykolo (apie 1525, architektas R. Fernándezas), Šv. Onos (1563, architektas D. de Siloé), Švč. Mergelės Marijos (1581–1618, architektas J. de Herrera), barokinė Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos bažnyčia (1671, architektas J. L. Ortega). Barokinis Kartūzų vienuolynas (16–18 a., architektas K. de Vilgas). Plateresko stiliaus birža (1522, architektas J. García de Pradasas), mudecharų stiliaus gyvenamieji namai. 20 a. statiniai: bibliotekos pastatai (1994, architektai A. Perea, C. Mostaza, C. Vallhonatas), bankas Caja General de Ahorros (1999, architektas A. Campo Baeza). Prie Granados – Alhambra.
Istorija
5 a. pr. Kr. iberų gyvenvietė Eilibrigė. Tapo svarbia 8 a. pradžioje maurams pasistačius tvirtovę. 11 a. Granadą valdė savarankiška vietinė Ziridų dinastija, 1090–1149 Almoravidai, miestas buvo suskirstytas į musulmonų, žydų ir krikščionių kvartalus, stipriai įtvirtintas.
Nuo 1238 paskutinės musulmonų valstybės Pirėnų pusiasalyje – Granados emyrato, kurį valdė Nasridų dinastija, – sostinė, prekybos, meno, mokslo centras. Labiausiai klestėjo valdant Muchamedui I (1354–91). 1492 nukariauta katalikų Aragono karaliaus Ferdinando V ir Kastilijos karalienės Izabelės I, tapo arkivyskupijos centru.
Po 1568–71 sukilimo ištrėmus musulmonus Granada smuko: sumažėjo gyventojų, sumenko ūkis. Gyventojų ėmė daugėti tik 19 a. (plėtojosi cukraus gamyba), ypač 20 a. – 1900–50 jų padaugėjo nuo 76 000 iki 150 000.
2271