grenadiẽriai (pranc. grenadiers < grenade – granata), 17–18 a. Europos kariuomenių pėstininkų ir kavalerijos rūšis. 17 a. grenadieriais vadinti drąsiausi pėstininkų kariai, dažniausiai savanoriai, kuriems buvo pavesta mėtyti rankines granatas. Jie buvo ginkluoti pėstininkų ginklais, kiekvienas turėjo po 3–4 granatas, nešiojamas specialiame krepšyje – grenadierėje, dėvėjo kepurę grenadierę. Grenadieriai atsirado Prancūzijoje per Trisdešimties metų karą (1618–48), vėliau ir kitų valstybių kariuomenėse. 1676 Prancūzijoje suformuota ir raitelių grenadierių speciali kuopa keliams, kuriais keliaudavo karalius, remontuoti. 17 a. pabaigoje visos Europos kariuomenės turėjo pėstininkų grenadierių kuopas, skirtas šturmo kolonų kovos veiksmams priešakinėse linijose arba puolančiųjų ir besiginančiųjų karinių dalinių sparnų apsaugai. 18 a. pradžioje pradėta kurti atskirus grenadierių dalinius. 18 a. pabaigoje grenadieriai mažai skyrėsi nuo kitų pėstininkų ir ilgainiui virto garbės pavadinimu. Rusijoje grenadieriai atsirado 1694. Pagal Petro I 1704 įsakymą jų turėjo būti visuose pėstininkų ir kavalerijos pulkuose. 1708–25, 1756–1917 čia buvo pėstininkų grenadierių pulkų, 1709–25, 1756–63, 1790–93 – ir raitelių. Prancūzijos kariuomenėje Napoleonas I suformavo grenadierių pulkus ir brigadas, 19 a. pradžioje – ir grenadierių korpusą. Lenkijos kariuomenėje 1815–30 buvo grenadierių pulkas.
Lietuvoje 18 a. viduryje grenadieriais vadinta J. F. Radvilos dvaro milicijos Białos Podlaskos įgulos 1 pėstininkų kuopa, 18 a. pabaigoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenėje buvo lauko buožės (lauko etmono) grenadierių (vengrų) vėliava (apie 80 žm.), 1 pėstininkų grenadierių regimentas (pulkas). Šių laikų kariuomenėse grenadierių daliniais iš tradicijos dažniausiai vadinami motorizuotųjų pėstininkų ar kiti motorizuoti daliniai.
2156
1935