grigališkasis choralas

grigãliškasis chorãlas, cantus choralis (lot. figūrinis giedojimas), Katalikų Bažnyčios vienbalsis lotyniškas liturginis giedojimas. Pavadinimas siejamas su popiežiumi Grigaliumi I Didžiuoju, kuris 9–17 a. laikytas šio giedojimo kūrėju. Svarbiausios grigališkojo choralo formos yra antifona, responsorijus, psalmė, liturginis rečitatyvas, himnas. Žanriškai grigališkasis choralas skirstomas į mišių ir Liturginių valandų giesmes.

Atsirado ankstyvaisiais viduramžiais. Galutinai susiklostė Romos ir gališkojo choralo pagrindu ~8–9 a. Frankų valstybės teritorijoje. Dėl Karolingų ir popiežių politinės sąjungos naujasis giedojimas pirmiausia įsitvirtino Frankų valstybėje ir Šv. Romos imperijoje, vėliau sklido į kitas Europos vietas pasipildydamas ne tik naujomis giesmėmis bei žanrais (~10 a. atsirado greitai išpopuliarėję tropai ir sekvencijos, vėliau rimuoti oficijai), bet ir įgydamas naujų bruožų. Susiklostė vietinės grigališkojo choralo tradicijos, kurios skyrėsi repertuaru, giesmių vartosena liturgijoje ir interpretacija. Išsiskyrė vienuoliškoji ir katedros tradicija. Kai kurie vienuolių ordinai (cistersai, dominikonai) suformavo savitus grigališkojo choralo bruožus. Katedros tradicijai lemiamos reikšmės turėjo geografiniai veiksniai, bet nė viena tradicija nebuvo visiškai izoliuota (ypač iš pradžių). Dažnai viena ar kita regioninė (t. y. katedros ar vyskupijos) tradicija susiklostydavo vienuoliškosios tradicijos pagrindu (pvz., Skandinavijos šalyse didžiausią įtaką turėjo dominikonai, Lenkijoje – benediktinai). Brandžiaisiais ar vėlyvaisiais viduramžiais susiklosčiusios tradicijos beveik nepakitusios išliko iki baroko epochos. Tridento susirinkimas (1545–63) suvienodino Katalikų Bažnyčios liturgiją (Mišių ir Liturginių valandų šventimą), bet išlikę giesmynai rodo, kad dar ilgai buvo giedamos ir regioninės choralinės giesmės. Vėlyvaisiais viduramžiais ir Renesanso epochoje vis labiau įsigalint polifoninei bažnytinei muzikai, grigališkasis choralas išliko daugiausia bažnyčiose skambančia ir vartojama liturgine muzika. Baroko ir klasicizmo laikotarpiu grigališkąjį choralą pamažu pakeitė naujoji vokalinė instrumentinė daugiabalsė bažnytinė muzika. Ilgainiui grigališkasis choralas buvo giedamas tik kai kuriuose vienuolynuose. 19 a. pirmoje pusėje Prancūzijoje kilo grigališkojo choralo atgaivinimo sąjūdis. Daugiausia prie jo atgimimo ir mokslinio tyrimo prisidėjo ~1830 atkurto Solesmes’o benediktinų vienuolyno vienuoliai, vadovaujami tėvo P. Guéranger. 19 a. antroje pusėje panašus sąjūdis prasidėjo ir Vokietijoje. 1903 popiežius Pijus X brevėje Motu proprio grigališkąjį choralą paskelbė pagrindine Romos Katalikų Bažnyčios liturgine muzika. Tarptautinė liturginė komisija greitai parengė svarbiausius liturginius choralinius giesmynus. Grigališkojo choralo svarba pabrėžta ir popiežiaus Pijaus XII enciklikoje Musica sacra (1955). Vatikano II susirinkimas (1962–65) iš esmės pakartojo panašias nuostatas nedrausdamas ir kitokios bažnytinės muzikos.

Skiriami grigališkojo choralo raidos 3 etapai. ~5–7 a. klostėsi giesmių melodijų repertuaras. Tai žodinės perteikimo tradicijos laikotarpis. Manoma, tuo metu tekstai ir melodijos nebuvo griežtai susiję: ta pačia melodija galėjo būti giedami keli tekstai ir atvirkščiai – tas pats tekstas keliomis melodijomis. ~8–10 a. išryškėjo svarbiausi choralo (ir kitų lotyniškų liturginių giedojimų) tradicijos regionai, atsirado grigališkojo choralo dialektai, nusistojo pagrindinių mišių ir liturginių valandų giesmių visuma. ~11–16 a. išryškėjo vietinės tradicijos, atsirado daug giesmių variantų, naujų giesmių. Kaip ir kiti senieji liturginiai giedojimai, grigališkasis choralas pagrįstas modaline, ne tonacine struktūra. Žodinės tradicijos pradžios ir gyvavimo laikotarpiu modalumą lėmė natūraliai susiklosčiusios melodinės idiomos, t. y. savotiški moduliai ar formulės, kuriuos įsimindami kantoriai perteikdavo senąsias ir kurdavo naujas giesmes. ~9 a. pasirodžius pirmiesiems teoriniams traktatams apie aštuonias bažnytines dermes, siekta susisteminti visas giesmes pagal derminę priklausomybę. Daug ankstyvųjų giesmių buvo perredaguota pagal reglamentuotus kiekvienos dermės struktūrinius požymius.

Pagal melodinę ritmiką grigališkojo choralo giesmės skirstomos į silabines, neumines ir melizmines. Pirmajai grupei priklauso liturginių valandų antifonos, himnai ir sekvencijos. Šių giesmių melodikoje vienam skiemeniui dažniausiai tenka viena nata. Neuminės ritmikos giesmių melodika labiau išplėtota – vienas skiemuo giedamas keliomis natomis. Tokio tipo giesmės yra liturginių valandų ad Magnificat ir ad Benedictus antifonos, šventųjų garbei skirtų rimuotų oficijų antifonos, mišių introitai, Komunijos, dalis ofertorijų. Labiausiai išplėtota trečiojo – melizminio – tipo giesmių melodika: vienas skiemuo gali būti giedamas 5–10 ir daugiau natų melizmomis. Šiai grupei priskiriama visos mišių aleliujos, gradualai, dalis ofertorijų, iš liturginių valandų giesmių – didieji responsorijai ir kai kurios rimuotų oficijų antifonos.

LIETUVOJE grigališkojo choralo giesmės pirmąkart giedotos 11 a. pradžioje, kai čia su misija lankėsi šv. Brunonas. Pasak naratyvinių ir hagiografinių šaltinių, jis su savo pagalbininkais giedojęs psalmes ir kitas giesmes. Neabejotina, kad tai galėjo būti tik grigališkojo choralo giesmės. Vėliau jis buvo giedamas ~13 a. viduryje, Mindaugo valdymo laikotarpiu, bet jokių liturginių muzikos rankraščių neišliko. Neabejotina, kad dar iki Lietuvos krikšto choralines giesmes 14 a. giedojo Vilniaus pranciškonai. Pirmasis Vilniaus vyskupas pranciškonas Andrius savo testamentu Vilniaus katedrai paliko didelį notuotą mišiolą. Kaip rodo šaltiniai, 15 a. Vilniaus pranciškonai dažnai giedodavo užsakytas mišias ir Liturgines valandas. Yra žinių, kad jie giedodavo ir Vilniaus katedroje. Jos liturgijoje turėjo dalyvauti ir katedros kapitulos kanauninkai, ir katedros mokyklos mokiniai. Jau 15 a. Vilniaus katedroje giedojo 12 klierikų choras, bene didžiausias tuometinėje Gniezno arkivyskupijoje. Neabejotina, kad grigališkąjį choralą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) giedojo ir Vilniaus vyskupijoje įkurtų kitų vienuolių ordinų nariai. Pvz., 1405 Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Senuosiuose Trakuose įkūrė benediktinų vienuolyną. Jo pagrindą sudarė iš Tynieco vienuolyno (šalia Krokuvos) atvykę vienuoliai, kurie turėjo didžiulę įtaką grigališkajam choralui Krokuvoje ir vyskupijoje (Lietuvoje benediktinai tokios įtakos neturėjo). Grigališkojo choralo plėtrai LDK iki 16 a. bene didžiausios svarbos turėjo pranciškonų konventualų ir 15 a. antroje pusėje įsikūrusių observantų (Lietuvoje ir Lenkijoje vadinti bernardinais) veikla. Seniausi išlikę liturginiai choraliniai giesmynai yra šių ordinų. Iki 16 a. jų veikla daugiausia apėmė Vilniaus vyskupiją. Įvairių fundacinių raštų su liturginių paslaugų užsakymais Žemaičių vyskupijoje padaugėjo tik 16 a. pradžioje, bet ir juose giedamų mišių prašyta retai. Abejotina, ar iki Tridento susirinkimo Lietuvoje buvo susiklosčiusi vietinė grigališkojo choralo tradicija (po Susirinkimo visi liturginiai skirtumai turėjo išnykti). Galėjo egzistuoti skirtingos vienuoliškos tradicijos, o visuotinė katedros tradicija (pirmiausia Vilniuje) – tik pradėti klostytis. Kaip rodo 1579 Žemaičių vyskupijos vizitacijų dokumentai, diecezijos parapijose buvo naudojamos Lenkijos įvairių vyskupijų (daugiausia Gniezno, Krokuvos ir Plocko) liturginės knygos. Nei Vilniaus, nei Medininkų mišiolo ar brevijoriaus, o tuo labiau gradualo ar antifonalo nebuvo išleista, tad veikiausiai iki Tridento susirinkimo LDK gyvavo keletas lenkiškų grigališkojo choralo tradicijų. 17 a. prasidėjo naujas jo raidos etapas. Sinodų nutarimais visos bažnyčios buvo įgaliotos vadovautis Romos mišiolais ir brevijoriais, o Lenkijoje ir Lietuvoje leisti savi giesmynai (pagal Tridento susirinkimo nuostatas). Pvz., Petrakavo sinodas, remdamasis senaisiais grigališkojo choralo giedojimais, parengė gradualą ir antifonalą, kurie buvo naudojami Lenkijoje ir Lietuvoje. Be šių, Lietuvoje buvo giedama ir iš kitų giesmynų, išleistų Krokuvoje, Venecijoje, Romoje. 1667 pirmąkart buvo išleista Ž. Liauksmino trilogija – grigališkajam choralui skirtas teorinis veikalas Muzikos mokslas ir praktika (lotyniškai; Ars et praxis musica) ir du choraliniai giesmynai (gradualas ir antifonalas). Šios knygos buvo leidžiamos kelis kartus, Lietuvoje naudotos iki 18 a. pabaigos. Lietuvą prijungus prie Rusijos imperijos grigališkojo choralo raida sustojo. 19 a. pabaigoje Lietuvoje prasidėjo savotiškas grigališkojo choralo renesansas. Tai susiję su Regensburgo bažnytinės muzikos mokyklos auklėtinių J. Naujalio ir T. Brazio veikla. Jie atgaivino grigališkąjį giedojimą. Sovietų okupacijos metais grigališkasis choralas Lietuvos bažnyčiose beveik išnyko. J. Kazlauskas slapta parengė trumpą grigališkojo giedojimo vadovėlį, bet jis nepaplito. Prasidėjus atgimimui ir atkūrus nepriklausomybę, grigališkuoju choralu vėl susidomėta. 1989 Vilniaus arkikatedroje įsikūrė pirmasis grigališkojo choralo ansamblis Cantores chorales capellae S. Casimiri (nuo 1995 choras Schola Gregoriana Vilnensis; priklauso Vilniaus Šv. Kazimiero grigališkojo choralo studijai, įkurta 1992). Vėliau panašūs ansambliai, chorai įsikūrė ir kituose miestuose. Pagrindinis jų tikslas – reguliariai giedoti liturginėse pamaldose. Šie lietuvių kolektyvai bendrauja su vienu didžiausių grigališkojo choralo centrų – Solemo benediktinų vienuolynu Prancūzijoje, remiasi šios grigališkojo choralo mokyklos principais. Nepriklausomybės metais suaktyvėjo choralo mokslinis tyrimas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Lietuvos kunigų seminarijose dėstomi grigališkojo choralo giedojimo teoriniai ir praktiniai pagrindai. Reguliariai rengiamos grigališkojo choralo studijų savaitės (1993, 1996 vyko Kretingoje, nuo 2002 kasmet rengiamos Kražiuose).

L: T. Brazys Choralo mokykla Kaunas 1926; E. Cardine Semiologia gregoriana: Note raccolte dalle lezione tenute Roma 1968; B. Stäblein Schriftbild der einstimmigen Musik Leipzig 1975; L. Agustoni Einführung in die Interpretation des gregorianischen Chorals 2 Bde. Regensburg 1987–91; D. Hiley Western Plainchant Oxford 1993; K. Levy Gregorian Chant and the Carolingians Princeton 1998; Grigorjanskij choral Moskva 1998.

2752

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką