grmas (pranc. grimer – dažyti veidą), išvaizdos, veido išraiškos dailinimo arba keitimo priemonės (dažai, pieštukai, įvairios užklijos, perukas); šiomis priemonėmis sukurta išvaizda. Teatre ir kine naudojant grimą suformuojama (kartu su kostiumu, aktoriaus kalbėsena, laikysena) kuriamo charakterio išorinė visuma. Grimo pobūdis priklauso nuo kūrinio meninės krypties, personažo ypatumų (amžiaus, socialinės padėties, profesijos, nacionalinių, dorovės bruožų, jo gyvenamosios vietos, laikotarpio). Kine ir televizijoje grimą dar lemia apšvietimas, filmavimo sąlygos, kino juostos spalva ir jautrumas šviesai. Grimu aktoriaus veidas pagražinamas (užlyginamos raukšlės ir kita) arba sudarkomas (imituojama sumušimai, žaizdos, randai).
Grimuoti pradėta senovės religinėse ir liaudies apeigose. Iš pradžių grimas buvo panašus į kaukę, dažnai ja pakeičiamas. Nuo 16 a., atsiradus pastoviems teatrams, grimuoti pradėta dėl spektaklyje naudojamo dirbtinio apšvietimo (apšviestas veidas be grimo atrodo labai blyškus). Viduriniais amžiais grimui naudota natūralios (sultys, mielės, suodžiai), vėliau gamintos specialios (dažai iš aliejaus ir kita) priemonės. Iki 18 a. pabaigos grimas buvo mažai individualizuotas, dažniau naudotos kaukės. Nuo 19 a. teatre grimui naudojami riebaliniai dažai. Vėliau grimo sumažėjo, kartais vaidinama ir visai be jo. Rytų šalių teatre grimo spalvos, grafiškas veido piešinys, perukas iki šiol turi simbolinės reikšmės, o grimavimas yra tam tikras ritualas. Nuo 20 a. pradžios grimas yra ir spektaklio estetinis elementas (kartais piešiama ant kostiumų).
Kino ir televizijos filmuose grimas naudojamas nuo kinematografijos atsiradimo. Dėl stambių planų, išryškinančių aktoriaus veido bruožus, kino juostos ypatybių (nufilmavus spalvos atrodo blankesnės, pasikeičia atspalviai) kino grimas skiriasi nuo teatrinio; pirmąsias tik kinui skirtas grimo priemones 1910 sukūrė kosmetikos bendrovė Max Factor. Nebyliojo kino aktoriai dažniausiai grimuodavosi patys (garsėjo Jungtinių Amerikos Valstijų aktoriaus L. Chaney grimavimosi meistrystė – vadintas žmogumi su tūkstančiu veidų). Tobulėjant kino menui studijose atsirado grimuotojų profesionalų. 4–5 dešimtmetyje J. P. Pierce’as sukūrė fantastinių siaubo filmų personažų (Frankenšteino, Drakulos, Vilkolakio) išraiškingą grimą. Nuo 20 a. vidurio grimuotojai fantastinių filmų personažo išorę dažnai kuria su techninių efektų specialistais. Nuo 1981 Kino meno ir mokslo akademija skiria Oskarą už geriausią vaidybinio filmo grimą (pirmasis Oskaras už filmo Amerikos vilkolakis Londone grimą paskirtas R. Bakeriui, 2004 už filmo Žiedų valdovas: Karaliaus sugrįžimas grimą – P. Kingui ir R. Taylorui).
Lietuvos teatre 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje grimui naudota burokėlių sultys, suodžiai, linų pluoštas, kailis ir kitos natūralios medžiagos. Iki 20 a. vidurio grimas buvo mažai individualizuotas, impozantiškas, nuo 20 a. pabaigos labiau taikomas prie aktoriaus individualybės. Grimo disciplina dėstoma Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kultūros mokyklose. Žymesni grimuotojai: P. Korsakas, J. Ilgūnaitė, P. Ilgūnas, V. Derkintis, S. Petraitis, J. Lalas.
L: J. Lalas Grimas Vilnius 1967.
3162