grobmas, tyčinis neatlygintinis svetimo turto (kaltininkui svetimo kilnojamojo daikto, turinčio tam tikrą ekonominę vertę, pasisavinto iš gamtos arba sukurto gamybos procese) užvaldymas.
LIETUVOS baudžiamojoje teisėje grobimas suprantamas siaurąja ir plačiąja prasme. Siaurąja prasme grobimu pripažįstami vagystė ir plėšimas. Plačiąja prasme grobimu laikomas ir sukčiavimas bei turto pasisavinimas, kiek šios veikos susijusios su materialaus svetimo turto pagrobimu. Baudžiamasis kodeksas (2000, įsigaliojo 2003) numato atsakomybę ir už specifinius grobimo atvejus: šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų, jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių, radioaktyviųjų ar branduolinių medžiagų, narkotinių ar psichotropinių medžiagų užvaldymą. Neteisėtas turtinės naudos gavimas kitomis formomis nėra grobimas, bet pripažįstamas nusikaltimu.
Sovietinės okupacijos metais grobimas reiškė įvairias pasikėsinimo į vadinamąją socialistinę nuosavybę rūšis. Grobimas buvo skirstomas į vagystę, atvirąją vagystę, plėšimą, sukčiavimą, turto išeikvojimą ar pasisavinimą ir turto pasisavinimą piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi. Atkūrus nepriklausomybę ir 1994 pakeitus Baudžiamojo kodekso tam tikrus straipsnius, atsisakyta skirtingo valstybinės (arba visuomeninės) ir privatinės nuosavybės gynimo – nustatyta, kad nuosavybė ginama neatsižvelgiant į jos rūšį.
2238