Grúodžio septynióliktosios pérversmas, 1926 12 17 valstybės perversmas Lietuvoje. Jį lėmė šalies ekonominės ir politinės. sąlygos, jos tarptautinė padėtis, turėjo įtakos politinio gyvenimo procesai Vidurio ir Pietryčių Europoje.
prezidentas K. Grinius (sėdi) 1926 08 Klaipėdoje (iš kairės stovi: pirmas – Klaipėdos krašto gubernatorius K. Žalkauskas, antras – ministras pirmininkas M. Sleževičius, ketvirtas – prezidento adjutantas P. Tamašauskas, penktas – Lietuvos kariuomenės vadas S. Žukauskas, šeštas – krašto apsaugos ministras J. Papečkys, pirmas iš dešinės – Vyriausiojo kariuomenės štabo viršininkas K. Škirpa; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
1926 05 08–10 laimėjusios III Seimo rinkimus į valdžią atėjo kairiosios partijos – Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga (LVLS) ir Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP). Jų koaliciją Seime rėmė tautinių mažumų atstovai. Iki tol Lietuvą valdžiusi Lietuvos krikščionių demokratų partija (LKDP) perėjo į opoziciją, prie jos nuo rudens prisidėjo ir pirmą kartą į Seimą išrinkti trys Lietuvių tautininkų sąjungos (LTS) atstovai. 1926 06 07 Seimas vieną LVLS vadovų K. Grinių išrinko Lietuvos Respublikos prezidentu, kitam – M. Sleževičiui – pavedė sudaryti Ministrų Kabinetą. Naujasis Seimas panaikino karo padėtį (karo teismus ir karo cenzūrą), kuri varžė piliečių demokratines laisves. Liberalizuoti spaudos ir susirinkimų įstatymai, panaikinta mirties bausmė. Paskelbus amnestiją paleista dalis kriminalinių ir politinių kalinių (nors amnestija netaikyta tiems, kurie veikė priešiškų valstybių naudai, vis dėlto iš politinių kalinių dauguma paleistųjų buvo komunistai). Vyriausybė parengė civilinės metrikacijos įstatymo projektą. Rudenį buvo pasirašyta ir Seime ratifikuota Lietuvos–SSRS nepuolimo ir neutraliteto sutartis, kuri iš dalies sutvirtino Lietuvos tarptautines pozicijas dėl Vilniaus.
LVLS ir LSDP atėjo į valdžią sudėtingu metu. 1925–26 Lietuva išgyveno ekonominę krizę: mažėjo gamyba (1924 ir 1926 buvo nederliaus metai), eksportas nuo 267 mln. litų (1924) smuko iki 253 mln. litų (1926), daugėjo bedarbių, kapitalas ėjo iš Lietuvos – depozitų ir indėlių bankuose sumažėjo nuo 34 mln. litų (1924 10) iki 26,4 mln. litų (1926 10); 1926 beveik 10 % sumažėjo valstybės iždo pajamos. Taupydama lėšas Vyriausybė sumažino algas aukštesniesiems valdininkams, planuodama pertvarkyti kariuomenę rengėsi paleisti į atsargą kelis šimtus karininkų, planavo nebemokėti algų kunigams. 1926 stiprėjo SSRS skatinama Lietuvos komunistų partijos antivalstybinė veikla, didėjo jos įtaka profesinėms sąjungoms. Potencialų pavojų kėlė Lenkija. Opozicija kritikavo Vyriausybę dėl nuo 1926 rudens pradėjusių veikti apie 60 naujų privačių lenkiškų pradinių mokyklų (tuo metu lietuviškos mokyklos lenkų valdomame Vilniaus krašte buvo uždaromos).
Lietuvos kariuomenės šarvuočiai kariuomenės štabo kieme 1926 12 18 (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
tankas prie Vyriausiojo kariuomenės štabo
Visuomenėje stiprėjo nerimas, kad kairiosios valdžios reformos, partijų ginčai Seime silpnina valstybę, veda Lietuvą į anarchiją, kelia grėsmę jos nepriklausomybei. Įtampą šalyje padidino 1926 11 21 ateitininkų ir neolituanų korporacijų be valdžios leidimo surengtos studentų demonstracijos išvaikymas. Naudodamasi ekonominiais ir politiniais sunkumais bei kairiosios Vyriausybės klaidomis, opozicija, ypač LKDP, varė antivyriausybinę propagandą. Tautininkai siekė sugrįžti į valdžią valstybės perversmu (jo planus svarstė bent nuo 1923; tada prieš LKDP valdžią) ir taip įveikti ekonominę bei politinę krizę, apginti šalies nepriklausomybę. Valstybės perversmo sumanymą skatino fašistų įsigalėjimas Italijoje (1922), sanacinis režimas Lenkijoje (nuo 1926 05) ir kitų autoritarinių Vidurio ir Pietryčių Europos režimų pavyzdys.
Prezidentūros pastatas Kaune (1921, Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
perversmininkų skelbimas
Perversmą slapta rengė (nuo 1926 09) ir įvykdė Slaptajai karininkų sąjungai priklausanti grupė Kauno įgulos karininkų (pulkininkai T. Daukantas, V. Grigaliūnas‑Glovackis, J. Petruitis, majorai I. Slapšys ir J. Šarauskas, kapitonas J. Matulevičius, lakūnas vyresnysis leitenantas S. Darius, vyresnysis leitenantas A. Mačiuika ir kiti). Į karinio perversmo vyriausiąjį štabą, arba į Slaptosios karininkų sąjungos aukščiausiąjį trejetą (triumviratą), įėjo generolas K. Ladyga, pulkininkas leitenantas V. Skorupskis ir generalinio štabo majoras P. Plechavičius. V. Skorupskis parengė konkretų perversmo planą ir iš esmės vadovavo jį vykdant. Perversmo svarbiausia jėga – pulkininko J. Petruičio vadovaujamas Antrasis pėstininkų pulkas, kurį parėmė Husarų pulko, karo aviacijos ir Šarvuočių rinktinės daliniai. Perversmininkams t. p. talkino studentai ateitininkai ir neolituanai. Politinį perversmo užnugarį sudarė LKDP ir LTS.
M. Sleževičiaus Vyriausybė turėjo informacijos apie rengiamą valstybės perversmą, bet ryžtingų veiksmų nesiėmė. Perversmas prasidėjo 12 17 apie 1–2 h nakties. Į Kauno gatves išvestiems kareiviams ir karininkams, kurių dauguma nežinojo apie rengiamą perversmą, buvo pasakyta, kad komunistai rengią maištą, todėl reikia ginti Vyriausybę. Kariuomenė apsupo paštą, telegrafą, Prezidentūrą, Seimą, Krašto apsaugos ministeriją, Vyriausiąjį kariuomenės štabą, kitas įstaigas. Buvo suimti ir internuoti Vyriausybės nariai, prezidentui K. Griniui taikytas namų areštas, įsakyta išsiskirstyti dar posėdžiaujančio Seimo nariams. Perversmininkai valdžią paėmė be didesnio pasipriešinimo. P. Plechavičius buvo paskirtas kariniu diktatoriumi ir kariuomenės Vyriausiojo štabo viršininku.
Povilas Plechavičius
1926 12 27 prezidentas K. Grinius patvirtina M. Sleževičiaus Vyriausybės atsistatydinimą (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
3 h nakties jo išleistame įsakyme visų karinių dalinių vadams ir civilinės valdžios įstaigų viršininkams buvo skelbiama, kad parengtas bolševikų sukilimas likviduotas, senoji valdžia suimta. Laikinosios Vyriausybės vardu įsakoma vykdyti visus diktatoriaus įsakymus, kol krašto valdymas bus perduotas laikinajai Vyriausybei. 1926 12 17 kariuomenės vardu P. Plechavičiaus pasiūlytas valstybės vado pareigas oficialiai sutiko eiti LTS vadovas A. Smetona. Spaudžiama perversmininkų 12 17 vakare atsistatydino M. Sleževičiaus Vyriausybė. Prezidentas K. Grinius atsistatydinimą priėmė ir, gavęs A. Smetonos ir A. Voldemaro pasirašytą raštą, kad jie bus ištikimi Lietuvos 1922 Konstitucijai, pavedė vienam LTS vadovų A. Voldemarui sudaryti naują Vyriausybę. 1926 12 17 vėlų vakarą patvirtinęs A. Voldemaro vadovaujamą Vyriausybę prezidentas K. Grinius atsistatydino.
Gruodžio 19 d. Seimas 38 LKDP, LTS ir tautinių mažumų dalies atstovų balsais (iš viso Seimas turėjo 85 atstovus), nedalyvaujant posėdyje LVLS ir LSDP atstovams, A. Smetoną išrinko Lietuvos Respublikos prezidentu. Pirmąją perversmo dieną šalyje įvesta karo padėtis. Buvo varžoma opozicinių partijų – LVLS, LSDP (nuo 1927 04 ir iš Vyriausybės išstumtos LKDP), profesinių sąjungų ir kitų visuomeninių organizacijų veikla. Imta persekioti aktyvius naujos valstybinės valdžios priešininkus. 1926 12 27 mirties bausme nuteisti 4 komunistų veikėjai (komunarai). Po Gruodžio septynioliktosios perversmo Lietuvoje įsigalėjo prezidento A. Smetonos autoritarinis valdymas.
A. Smetona lankosi Klaipėdoje (1937 09, Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
P: 1927 m. birželio 22 d. LKDP vadovybės (M. Krupavičiaus) memorandumas A. Smetonai / Lietuvos istorijos metraštis. 1994 metai Vilnius 1995. L: J. Jakštas Nepriklausomos Lietuvos istorija Chicago 1992; A. Kasparavičius SSRS ir 1926 perversmas Lietuvoje: diplomatija prieš demokratiją / Lietuvos istorijos metraštis. 1998 metai Vilnius 1999; V. Skorupskis La résurrection d’un peuple. 1918–1927 Paris 1928; P. Łossowski Geneza, przebieg i następstwa przewrotu państwowego na Litwie w 1926 r. / Rocznik Białostocki t. 6 Białystok 1966; M. Hellmann Der Staatsstreich von 1926 in Litauen / Jahrbücher für Geschichte Osteuropas 1980 Heft 28.
-Gruodžio perversmas