grỹbai (Fungi), organizmų karalystė. Žinoma apie 110 eilių, apie 500 šeimų, apie 5000 genčių, apie 100 000 rūšių. Grybams priklauso: aukšliagrybiai, chitridiomicetai, papėdgrybiai, zigomicetai; jiems priskiriama ir dirbtinės grybšių bei kerpių grupės. Grybai paplitę visame pasaulyje. Dauguma auga sausumoje, kiti – vandenyje. Grybai auga net ten, kur kiti organizmai neįstengia augti (labai druskingame Negyvosios jūros vandenyje arba ant įšalusių akmenų Antarktidoje). Grybai yra absorbcijos būdu mintantys eukariotiniai heterotrofiniai organizmai. Dauguma saprotrofai (minta negyva organine medžiaga), nemažai parazitų ir simbiotrofų. Kūną sudaro hifai, grybiena arba pavienės ląstelės. Grybai dauginasi sporomis. Ląstelės sienelės sudėtyje yra chitino ir gliukanų. Grybų mitochondrijų kristos plokščios, nėra plastidžių, fotosintezė nevyksta. Nejudrūs, išskyrus chitridiomicetų zoosporas. Kilo iš heterotrofinių žiuželinių pirmuonių prieš 800 mln. metų. Filogenetiniu požiūriu artimesni gyvūnams negu augalams.

Grybų sandara priklauso nuo jų raidos fazės. Somatinės fazės grybai minta, auga, užima erdves, kaupia atsargines maisto medžiagas. Šios fazės grybų kūnas (soma, gniužulas) būna vienaląstis (kai kurių chitridiomicetų ir mielių) arba jį sudaro hifai ir grybiena (zigomicetų, aukšliagrybių, papėdgrybių; 1 pav.). Kai kuriems grybams būdingas dimorfizmas. Generatyvinės fazės grybams formuojasi specializuotos struktūros, skirtos dauginimuisi ir plitimui (dauginimosi organai, įvairios sporifikacinės struktūros). Vieni grybai neformuoja vaisiakūnių, mikromicetai formuoja mikroskopinius (mažiau kaip 1–2 mm), makromicetai – makroskopinius (daugiau kaip 1–2 mm) vaisiakūnius. Grybai dauginasi nelytiniu (hifų ir kitais fragmentais, mitosporomis) ir lytiniu (mejosporomis) būdu (2 pav.). Grybų nelytinė raidos stadija vadinama anamorfa, lytinė – teleomorfa. Grybų rūšių visuma sudaro tam tikros teritorijos, buveinės ar substrato grybiją, arba mikobiotą. Grybų bendrijos (mikocenozės) gali būti įvairaus dydžio, nuo mažų (sėklų ar lapų bendrijų), vidutinio dydžio (šakų, kelmų) iki didelių (miško, pievų) bendrijų. Grybų mityba heterotrofinė. Į išorę jie išskiria įvairių fermentų (celiuliazių, amilazių), kuriais suskaido didelės molekulinės masės organines molekules. Ištirpusias vandenyje organines molekules ir kai kuriuos mineralinius junginius grybai įsiurbia į vidų. Grybų atsarginė medžiaga – glikogenas.

grybų kūnas: a – vienaląstis mielinių grybų kūnas, b – chitridiomicetų vienaląstis kūnas su rizoidais, c – šakotų ir septuotų hifų grybiena

grybų raidos stadijos: a – nelytinė, b – lytinė; 1 – galvenio konidijakotis su konidijomis, 2 – paprastojo pelėsio sporangėkotis su sporange, 3 – musmirės vienametis vaisiakūnis, 4 – kempinės daugiametis vaisiakūnis

Grybai skirstomi į ksilotrofus (ardo medieną ir žievę, sukelia puvinius), herbotrofus (auga ant žolinių augalų), karpotrofus (ant vaisių, uogų, sėklų ir kankorėžių), briotrofus (ant samanų), mikotrofus (minta kitais grybais), pirofilus (auga degvietėse), koprotrofus (vystosi ekskrementuose), keratinotrofus (ant kanopų, ragų, plaukų ir plunksnų), dirvožemio grybus, vandens grybus, vabzdžių grybųs, mikorizinius grybus, lichenizuotus grybus (kerpes).

Grybų augimo minimali temperatūra 0–3 °C (ribinė 62–65 °C). Grybienai plėtotis optimali substrato drėgmė 45–60 (70) %. Gerokai mažiau drėgmės reikia medienos grybams – 20–45 %. Grybai, prisitaikę augti sausose vietose, vadinami kserofiliniais, šlapiose – higrofiliniais. Grybienai augti šviesa nereikalinga, bet jos reikia daugelio rūšių vaisiakūniams vystytis ir sporoms subręsti; optimalus substrato rūgštingumas pH 3,5–6,5.

Grybai – svarbus ekosistemų komponentas, kaip skaidytojai (ardytojai, reducentai) jie dalyvauja medžiagų apykaitoje. Kartu su bakterijomis grybai skaido augalų, gyvūnų, grybų ir kitų organizmų liekanas, formuoja humuso sluoksnį, ardo pirminius medienos komponentus (celiuliozę ir ligniną). Miško ekosistemų biomasės produkciją reguliuoja medieną pūdantieji ir mikoriziniai grybai. Gyvūnų virškinimo sistemoje esantys grybai išskiria fermentus, kurie padeda gyvūnams pasisavinti sunkiai virškinamą augalinį maistą. Grybų vaisiakūniai, grybiena ir kerpių gniužulai yra daugelio organizmų buveinė, t. p. maisto, vitaminų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų šaltinis. Grybai ir jų veiklos produktai teikia žmogui daug naudos. Jie naudojami buitinių šiukšlių, pramonės, žemės ir miškų ūkio atliekoms pūdyti bei apdirbti, pesticidams ardyti, naftos produktais užterštam dirvožemiui valyti, alkoholinių gėrimų, duonos, fermentinių sūrių, steroidinių hormonų, naudingų metabolitų (fermentų, organinių rūgščių, fitohormonų, B grupės vitaminų), vaistų, maistinių ir pašarinių mielių biomasės gamyboje. Maistui vartojami valgomųjų grybų vaisiakūniai (yra daugiau kaip 5000 valgomųjų grybų rūšių). Grybai daug žalos padaro pūdydami medieną, jos gaminius, maistą, natūralias ir sintetines pluoštines bei statybines medžiagas, odą, gumą, organinio kuro įvairias rūšis. Kai kurie grybai sukelia grybines augalų ligas. Žinoma apie 30 rūšių grybų, kurie sukelia žmogaus ir gyvulių grybines ligas. Lietuvoje žinoma apie 6000 grybų rūšių (apie 380 valgomųjų grybų). Grybus tiria mikologija.

1989

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką