guldýtuvės, lietuvių tradicinių vestuvių apeigos; pirmasis jaunųjų suguldymas. Viena reikšmingiausių vestuvių apeigų, simbolizavusių jų kulminaciją. Pirmųjų išsamesnių žinių apie guldytuves savo raštuose pateikė T. Lepneris ir M. Pretorijus (17 amžius). Guldytuvės būdavo atliekamos jaunojo namuose. Po jungtuvių prireikus nakvoti jaunosios namuose Žemaitijoje jaunasis guldavosi su vainiksegiu (pirmuoju pabroliu), jaunoji – su vainiksege (pirmąja pamerge). Jaunieji dažniausiai buvo guldomi klėtyje ar nekūrenamoje kamaroje. Lovą iš marčios kraitinės patalynės paklodavo jaunojo sesuo, motina, jaunosios svočia ar kraitį atlydėję jaunosios pabroliai. Jaunuosius, lydimi muzikantų ir vestuvių svečių, gulti vesdavo piršlys su svočia ir jaunojo motina. Jaunuosius suguldžius, Mažojoje Lietuvoje 17 amžiaus pabaigoje būdavo laužomas vežimas (palagas), kuriuo parvežta marčia, Žemaitijoje iki 20 amžiaus vidurio kapotas iš jaunosios ar jos motinos gautas džiovintas sūris, Aukštaitijoje prie klėties durų imituotas kūlimas spragilais (būgnijo dangčiais, žarstekliais), Vidurio Lietuvoje – daužytos senos puodynės. Senovėje tikėta, kad triukšmas turi magišką prasmę – nubaido piktąsias dvasias, galinčias kenkti jaunųjų vaisingumui. Ilgiausiai guldytuvės išliko (dar buvo žinomos 20 amžiaus pirmojoje pusėje) Rytų Aukštaitijoje ir Žemaitijoje.

2273

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką