gūnià, vežimo, vežimo sėdynės ir arklio užtiesalas; patiesalas po balnu. Senovės Lietuvoje gūnia uždengdavo arkliui nugarą, vėliau ja užklodavo vežimus, roges. Gūnių liekanų randama Vidurio Lietuvos 10–12 amžiaus žirgų kapuose (Graužių kapinyne ir Veršvų kapinyne). Ankstyvosios gūnios buvo iš storo lininio audeklo su pakraščiuose pritvirtintomis žalvarinėmis įvijomis ir ornamentuotomis rombo arba trikampio formos skardelėmis. 19 amžiuje–20 amžiaus pradžioje gūnios austos (kartais kaišytinės) iš storų lininių, kanapinių, vėliau vilnonių siūlų, raštuotos. Raštai panašūs į lovatiesių, pakraščiai puošti kutais. Gūnia naudojama iki šių dienų – dengiama arklio nugara (kad sušilęs arklys neperšaltų), klojama ant vežimo sėdynės; patiesiama arkliui ant nugaros po balnu.

2271

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką