Gvinjos istòrija
Ikikolonijiniai laikai
Dabartinės Gvinėjos teritorijos dalys 4 a.–11 a. viduryje priklausė Ganos, 13–16 a. – Malio valstybėms. Vėliau dabartinės Gvinėjos teritorijoje buvo keletas nedidelių valstybinių junginių. Suirus Malio valstybei Fouta Djallono plynaukštėje įsikūrė klajokliai gyvulių augintojai fulbiai. Iki 18 a. pradžios fulbiai priėmė islamą; 18 a. pirmoje pusėje jie nukariavo vietos gyventojus animistus (džalonkus ir susus) ir įkūrė teokratinę Futa Džalono valstybę. 15 a. viduryje Gvinėjos pakrantėse (jos iki 19 a. pabaigos buvo vadinamos Pietų upių šalimi) įsikūrė europiečiai (pirmieji – portugalai). Jie vietos gyventojus gabeno į vergiją, iki 19 a. Gvinėjos pakrantės liko beveik negyvenamos.
Gvinėjos ir gretimų kraštų žemėlapis (1640–50, Blaeu atlasas)
Kolonijinis laikotarpis
19 a. pradžioje sustiprėjo Prancūzijos (jos pirkliai nuo 17 a. vertėsi vergų ir dramblio kaulo gabenimu iš Gvinėjos) ekspansija, bet Gvinėjoje siekė įsitvirtinti ir Didžioji Britanija bei Vokietija. Šalių nesutarimai išspręsti Prancūzijos sutartimis su Didžiąja Britanija (1882) ir Vokietija (1885). Gvinėja liko Prancūzijos valda, iki 1895 priklausė Senegalo kolonijai, o 1904, pavadinta Prancūzijos Gvinėja, tapo Prancūzijos Vakarų Afrikos kolonijos dalimi. 1896 užėmę Futa Džalono valstybę prancūzai įsigalėjo visoje šalyje.
19 a. pabaigoje užkariautojams priešinosi Samory vadovaujami malinkiai (1898 buvo sumušti), dideli sukilimai vyko 1900, 1904 ir 1905. Nukariauto krašto gyventojai turėjo mokėti didelius mokesčius, dirbti priverčiamuosius darbus. Tuo metu Gvinėja buvo įtraukta į pasaulinę ūkio sistemą, paspartėjo visuomenės ūkinė ir socialinė raida.
Po I pasaulinio karo pradėta steigti bananų, ananasų, kavamedžių plantacijas. Pirmosios pramonės įmonės (kasybos, žaliavų apdirbimo) įkurtos II pasaulinio karo išvakarėse. 20 a. pirmoje pusėje iš esmės suiro senoji ikikolonijinė vietos gyventojų socialinė sistema, formavosi nauji visuomenės sluoksniai (savininkai, prekybininkai, darbininkai, negausi inteligentija). 1946 Gvinėjai suteiktas Prancūzijos užjūrio teritorijos statusas.
Po II pasaulinio karo sustiprėjo nacionalinio išsivadavimo judėjimas, kūrėsi politinės partijos ir profsąjungos. 1957 Gvinėjos demokratų partija (įkurta 1947) laimėjo rinkimus į Teritorinę asamblėją (1947 sukurta savivaldos institucija). Partijos lyderis Ahmedas Sékou Touré (Samory provaikaitis) tapo Vyriausybės tarybos (įkurta 1947) pirmininko pavaduotoju (pirmininkas – Prancūzijos gubernatorius), vėliau pirmininku. Dėl gana sparčios ūkio plėtros 20 a. 5–6 dešimtmetyje Gvinėja ūkiniu požiūriu tapo vienu pirmaujančių Vakarų Afrikos kraštų.
Nepriklausomybės laikai
1958 10 02 paskelbta Gvinėjos nepriklausomybė. Pirmuoju prezidentu ir vyriausybės vadovu (iki 1972; faktiškai diktatoriumi) tapęs Ahmedas Sékou Touré panaikino genčių vadų instituciją, surengė vietos valdžios rinkimus. SSRS ir Ganos remiamas įgyvendino socialistinės orientacijos politiką: šalyje įtvirtinta vienpartinė politinė sistema (valdančioji ir vienintelė legali partija – Ahmedo Sékou Touré vadovaujama Gvinėjos demokratų partija), 1959 pradėta steigti kooperatyvus, vyriausybė ėmė kontroliuoti vidaus ir užsienio prekybą, nacionalizavo užsieniečiams priklausančius bankus, draudimo, transporto, dalį kasybos bendrovių. Gvinėja rėmė nacionalinio išsivadavimo judėjimą kitose Afrikos šalyse, buvo aktyvi neprisijungusių šalių judėjimo dalyvė. 1961 su Gana ir Maliu sudarė Afrikos valstybių sąjungą (gyvavo iki 1963). 1965 nutraukė diplomatinius santykius su Prancūzija (atkurti 1975). 1970 Gvinėjos ginkluotosios pajėgos atrėmė Portugalijos remiamą šalies emigrantų karinę invaziją iš Bisau Gvinėjos teritorijos.
Ahmedo Sékou Touré valdymo metais Gvinėja tapo viena skurdžiausių Afrikos valstybių. Dėl blogų gyvenimo sąlygų, susidorojimo su politiniais priešininkais iš šalies iki 1984 emigravo 1–2 mln. žmonių, emigrantai įkūrė valdančiajam režimui opozicinių politinių organizacijų. 8 dešimtmečio viduryje Gvinėjos vyriausybė siekė užsienio investicijų pramonei, ypač kasybos, plėtoti, todėl atkūrė draugiškus santykius su Vakarų šalimis, bet ūkio ir politinė krizė tebedidėjo.
Po perversmo sudarytas pulkininko L. Conté vadovaujamas Karinis nacionalinio atgimimo komitetas uždraudė Gvinėjos demokratų partiją ir įsipareigojo atkurti demokratiją (buvo sušvelninti spaudos laisvės suvaržymai, į šalį leista grįžti apie 200 000 pabėgėlių); Gvinėja ėmė labiau bendradarbiauti su buvusia metropolija – Prancūzija. Pamažu L. Conté atsisakė socialistinės orientacijos politikos. Didėjant nepasitenkinimui kariškių valdymu 1990 referendume buvo pritarta konstitucijos, numatančios demokratinio valdymo įtvirtinimą po 5 metų pereinamojo laikotarpio, projektui. 1990 Karinis nacionalinio atgimimo komitetas pertvarkytas į L. Conté vadovaujamą Laikinąjį nacionalinio atgimimo komitetą, kurį sudarė ne tik kariškiai, bet ir civiliai; 1990 paskelbta visų politinių kalinių amnestija. 1991 pabaigoje konstitucija įsigaliojo. Remdamasis jos nuostata dėl įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių atskyrimo 1992 L. Conté atsistatydino iš Laikinojo nacionalinio atgimimo komiteto pirmininko pareigų. 1992 leista veikti politinėms partijoms; susikūrė Vienybės ir pažangos partija (pirmininkas L. Conté) bei opozicinės partijos. 1993 pirmuosius visuotinius prezidento rinkimus laimėjęs L. Conté (1998 ir 2003 perrinktas) tęsė ūkio reformas. 1995 ir 2002 parlamento rinkimus laimėjo ir valdančiąja partija tapo Vienybės ir pažangos partija.
Gvinėja 21 amžiuje
2008 12 mirus L. Conté, valdžią užgrobė karinė chunta, vadovaujama Moussos Dadiso Camaros. 2009 09 sostinėje Konakryje įvyko daugiatūkstantinis protesto mitingas, kurį išvaikė kariuomenė (žuvo 150 žmonių, apie 1000 sužeista). 2009 12 Moussa Dadisas Camara per pasikėsinimą buvo sužeistas į galvą ir išsiųstas gydytis į užsienį. Chuntos kontrolę perėmęs generolas Sékouba Konaté ėmėsi iniciatyvos sukurti nacionalinės vienybės vyriausybę. Prezidentu 2010 07 išrinktas Gvinėjos liaudies susivienijimo vadovas Alpha Condé (2015 ir 2020 perrinktas).
2013 09 parlamento rinkimų (laimėjo prezidentinis Gvinėjos liaudies susivienijimas) rezultatų opozicinės partijos nepripažino, jos boikotavo ir 2020 03 parlamento rinkimus (kartu vyko ir konstitucinis referendumas).
2014–15 Gvinėja patyrė Ebolos hemoraginės karštligės protrūkį (3810 atvejų, mirė 2536 žmonės).
Nuo 1958 Gvinėja yra Jungtinių Tautų, nuo 1963 Afrikos Sąjungos narė. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1992.
Gvinėjos konstitucinė santvarka
Gvinėjos partijos ir profsąjungos
Gvinėjos ginkluotosios pajėgos