gynýbos pralaužmas (karyboje), spragos padarymas priešo gynybos zonoje, juostoje, ruože, rajone, pozicijoje. Ji per puolimą plečiama į gilumą ir sparnų link. Naudojamas puolant stipriai įtvirtintas priešo pozicijas, kai nėra galimybės jų apeiti ir smogti į sparnus arba į užnugarį. Gynyba pralaužiama visų rūšių ginklų smūgiais ir pėstininkų bei tankų ataka naikinant priešo pagrindines pajėgas bei skverbiantis į jo gynybos gilumą.
Gynybos pralaužimo problema iškilo susidarius vientisam frontui per Japonijos–Rusijos karą (1904–05) ir ypač per I pasaulinį karą, tačiau operatyviniu lygmeniu ji buvo išspręsta tik per II pasaulinį karą. Puolamojoje operacijoje gynybą pralauždavo fronto smogiamosios grupuotės viename, dviejuose, kartais trijuose baruose, armijos – dažniausiai viename bare. Priešo gynybai per visą taktinę gilumą pralaužti naudodavo artilerijos ir aviacijos puolimą. Pralaužus taktinę gynybos zoną buvo plečiamos spragos priešo gynyboje sparnų link, į mūšį įtraukiami antrieji pulkų, divizijų, korpusų, kartais ir armijų ešelonai. Prasiveržimo bare siekta sudaryti lemiamą pajėgų ir priemonių persvarą. Tai leisdavo smogti stiprų pirmąjį smūgį, laiku didinti pastangas ir plėsti puolimo sėkmę. Kovos veiksmuose, kai naudojamas branduolinis ginklas, planuojama pralaužti gynybą platesniu frontu, atakuoti priešą nesustojant ir neišsilaipinant iš šarvuočių ir pėstininkų kovos mašinų, neleisti priešui organizuoti gynybos naujuose ruožuose.
645