gýslos, augalo lapo ramstinių audinių, suteikiančių lapui tvirtumo, ir laidžiųjų indų dariniai, kuriais pernešamos medžiagos tarp lapo ir lapkočio arba stiebo. Lapo gyslos sudarytos iš pirminės ksilemos ir karnienos. Kai kurių magnolijainių klasės augalų pagrindinėms (kartais ir šalutinėms) gysloms būdingas ir antrinis augimas. Smulkiųjų gyslų galai dažniausiai sudaryti vien iš trachėjų, nors juose gali būti ksilemos bei karnienos elementų. Gyslų ksilema išsidėsčiusi iš viršutinės lapo pusės, karniena – iš apatinės. Didžiąsias gyslas supa parenchima, kurios ląstelėse mažai chloroplastų, smulkiąsias – vienas arba keli į mezofilio ląsteles panašių ląstelių sluoksniai, sudarantys gyslos makštį, todėl laidieji audiniai niekur nesusisiekia su tarpuląsčiais. Gyslų makšties ląstelės liečiasi su apatiniu arba viršutiniu epidermiu ir aprūpina jį vandeniu. Medžiagų apykaitai svarbiausios smulkiosios gyslos. Kuo gyslos storesnės, tuo jų ryšys su lapo minkštimu silpnesnis, jos atlieka pernešamąją funkciją. Gyslų išsidėstymas sudaro tinklą (gyslotumas). Pagrindinė, arba pirmosios eilės, gysla didelė, eina išilgai lapo. Į ją pereina lapkočio indų kūleliai. Nuo pagrindinės gyslos atsišakoja antrosios eilės gyslos, nuo jų – trečiosios eilės gyslos ir t. t. Smulkiausių gyslų apriboti lapalakščio ploteliai vadinami areolėmis. Pagal padėtį minkštųjų lapo audinių atžvilgiu gyslos skirstomos į iškiliąsias (aiškiai išsišovusios apatinėje lakšto pusėje) ir įspaustines (pasinėrusios lapo minkštime). Lapo pakraščiu einančios gyslos vadinamos kraštinėmis.
849