gyvsidabris
gývsidabris (Hydrargyrum), Hg, periodinės elementų sistemos II B grupės cheminis elementas. Sidabriškai baltas blizgantis skystas metalas. Nelabai reaktyvus; cheminės savybės panašios į tauriųjų metalų. Sausame ore gyvsidabris nekinta, kaitinamas lėtai oksiduojasi – susidaro gyvsidabrio oksidai. Lengvai reaguoja su halogenais ir siera, su kai kuriais organiniais junginiais sudaro gyvsidabrio organinius junginius (labai nuodingi, kai kurie naudojami kaip fungicidai). Gyvsidabris tirpsta azoto rūgštyje ir karštoje koncentruotoje sieros rūgštyje, t. p. karališkajame vandenyje, tirpina daugelį metalų sudarydamas amalgamas. Gamtoje paplitęs junginių, dažniausiai mineralo cinoberio HgS, pavidalu; grynas labai retas, gyvsidabrio lašelių randama kai kuriose uolienose.
Gaunamas pirometalurginiu būdu deginant cinoberį: HgS + O2 → Hg + SO2 (susidarę gyvsidabrio garai kondensuojami) arba hidrometalurginiu būdu elektrolizuojant cinoberį, ištirpintą šarminiame natrio sulfido tirpale. Gyvsidabris naudojamas termometruose, manometruose, densitometruose, Westono elementuose, poliarografuose, gyvsidabrio lempose, jungikliuose, elektros srovės lygintuvuose, ventiliuose. Gyvsidabrio katodai naudojami natrio šarmui ir chlorui gauti elektrolizės būdu. Metalurgijoje amalgamavimu iš rūdų atskiriamas auksas ir sidabras. Gyvsidabris yra organinės sintezės katalizatorius, aušalas plutonio branduoliniuose reaktoriuose. Gyvsidabrio junginiai naudojami dažų pramonėje, fotografijoje, sprogstamųjų medžiagų gamyboje, medicinoje. Organizme gyvsidabrio yra milijonosios procento dalys; kai kuriose žuvyse (menkėse, lynuose) jo susikaupia iki kelių šimtatūkstantųjų procento dalių. Nuodingas (ilgalaikio poveikio koncentracijos ribinė vertė 0,03 mg/m3). Apsinuodijama gyvsidabrio junginiais arba garais (gyvsidabris garuoja kambario temperatūroje). Iš patalpų gyvsidabris šalinamas mechaniškai (gaudykle, siurbliniu šepetėliu) ir chemiškai – geležies trichlorido FeCl3 20 % tirpalu, druskos rūgštimi parūgštintu kalio permanganato tirpalu. Patekęs į organizmą gyvsidabris kaupiasi inkstuose, kepenyse, smegenyse, raumenyse, kauluose ir trikdo jų funkcijas, sukelia kepenų atrofiją, inkstų kanalėlių nekrozę, slopina aminorūgščių sintezę, kalcio apykaitą, seleno įsavinimą. Gyvsidabris, reaguodamas su baltymų sulfohidriline grupe (SH), slopina didžiaenergių junginių apykaitą, mažina laktodehidrogenazės ir citochromo P‑450 aktyvumą. Iš organizmo išsiskiria su šlapimu, išmatomis, seilėmis, prakaitu, pienu. Pirmoji pagalba apsinuodijus – skrandžio plovimas, priešnuodžiai (pienas, kiaušinio baltymas). Gaunamo su maistu gyvsidabrio toksinė riba žmogui yra 2–5 µg/kg sausos medžiagos. Gyvsidabrio mikrokiekiai yra daržovėse, vaisiuose, grūduose, mėsoje. Daug žuvyse (20–300 µg/kg), mažai piene (apie 3 µg/kg).
Gyvsidabris – vienas seniausių žmogaus naudojamų metalų. 16 a. pr. Kr. iš aukso, sidabro ir gyvsidabrio lydinių gaminti papuošalai, 6 a. pr. Kr. amalgamavimu iš rūdų būdavo išgaunami taurieji metalai. Alchemikai gyvsidabrį laikė būtinu visų metalų komponentu; jie atrado gyvsidabrio oksido HgO, gyvsidabrio chlorido HgCl2 ir gyvsidabrio sulfato HgSO4 gavimo būdus. Paracelsas gyvsidabrio junginius naudojo farmacijoje. Gyvsidabrį, kaip elementą, atrado A. L. de Lavoisier.
1
9
1872