Hagarà, Biblijos personažas, Saros tarnaitė egiptietė. Sara Hagarą skyrė Abraomui kaip sugulovę, kad jis susilauktų vaikų. Tapusi nėščia Hagara ėmė niekinti nevaisingą Sarą; dėl šiurkštaus jos elgesio Hagara pabėgo į dykumą. Ten angelas apreiškė, kad ji pagimdys sūnų Izmaelį (hebrajiškai Dievas išgirdo), jo palikuoniai bus dykumų gyventojai (beduinai). Angelo paskatinta Hagara sugrįžo pas savo šeimininkę, kuriai jau buvo gimęs Izaokas. Sara, pamačiusi Izmaelį, žaidžiantį su Izaoku, išsigando, kad Izmaelis netaptų Abraomo paveldėtoju, ir pareikalavo išvaryti Hagarą su sūnumi į dykumą. Ten jos vandenmaišyje pasibaigus vandeniui vėl pasirodęs angelas patikino, kad iš Izmaelio tikrai kils didelė tauta, ir Hagarai parodė šaltinį. Hagara su Izmaeliu liko gyventi dykumoje. Siužetas aprašytas Pr 16, 1–16; 21, 8–21. Hagaros tradicija atspindi senovės judėjų tikėjimą, kad Kanaane gyvenantys beduinai, kaip ir hebrajai, kilę iš Abraomo, tik pirmųjų motina žemesnės socialinės padėties.
Hagara (dailininkas Guercino, Angelo apsireiškimas Hagarai ir Izmaeliui, aliejus, 1652–53, Nacionalinė galerija Londone)
17 a. italų ir vokiečių dailėje Hagara dažniausiai vaizduojama ilgais rytietiškais drabužiais, besilaukianti, einanti per kiemą lydima Abraomo arba dykumoje su netoliese (arba šalia) gulinčiu kūdikiu, o angelas rodo šulinį arba šaltinį.
565