Hárvardo mokyklà, institucionalizmo konjunktūrinė statistinė (empirinė prognozinė) kryptis, susiklosčiusi po I pasaulinio karo Harvardo universiteto Ekonominių tyrimų komitete (įkurtas 1917). Nagrinėjo ekonominio ciklo esmę ir mechanizmą, ūkio konjunktūrą statistinės ir matematinės analizės metodais, rengė ekonomines prognozes (vadinamuosius ekonominius barometrus). Žymiausias atstovas W. C. Mitchellis veikale Verslo ciklai (Business Cycles 1913) atliko išsamią ekonominio ciklo analizę. Kiti atstovai – Ekonominių tyrimų komiteto direktorius C. J. Bullockas (1869–1941), ekonomistai – ekonominio barometro kreivių kūrėjas W. M. Personsas (1878–1937) ir W. L. Crumas (1894–1967). Harvardo mokykla iškėlė bekrizio ciklo idėją. Teigė, kad galima matematiškai įvertinti ekonominio ciklo metu vykstančius pokyčius, numatyti ekonominių pakilimų bei nuosmukių kaitą ir dėsningumus. Ciklinių svyravimų pagrindine priežastimi laikė pokyčius, vykstančius pinigų, finansų ir kredito sistemoje, manė, kad ekonominiams nuosmukiams įveikti pakanka sutvarkyti šios sistemos funkcionavimą. Prognozėmis (pirmosios paskelbtos 1919) siekė įvertinti būsimą konjunktūrą ir numatyti gresiantį ekonominį nuosmukį. Šios prognozės daugiausia rėmėsi laisvai atrinktais statistiniais duomenimis, dažnai neatspindinčiais realių ūkinių ryšių įvairovės, todėl ne visada pasitvirtindavo. Ypač nekvalifikuota buvo prieš Didžiąją depresiją parengta prognozė, numatanti ekonomikos suklestėjimą, bet ji įtikinamai parodė, kad ekonomiką galima ir būtina reguliuoti.
Harvardo mokyklos idėjos 20 a. 3 dešimtmetyje paplito Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Austrijoje, Lenkijoje (čia buvo įkurti konjunktūros institutai statistiniams duomenims tirti, prognozėms rengti), turėjo įtakos naujai ekonomikos mokslų krypčiai ekonometrijai, keinsizmo ir neoliberalizmo atsiradimui.
1036