hegzãmetras (gr. hexametron < hex – šeši + metron – matas), antikinės eilėdaros šešių daktilinių pėdų eilutė. Jos paskutinė pėda dviskiemenė, kai antras skiemuo trumpas – katalektinė. Pvz., ⏔/ ⏔/ ⏔/ ⏔/ ⏔/– ⏓. Hegzametro visų pėdų daktiliai gali būti pakeisti spondėjais. Eilutes suskaido sudėtinga cezūrų sistema. Eilutės gali būti išdėstytos astrofiškai arba jungiamos su pentametro eilutėmis į dvieiles strofas (eleginis distichas).
Hegzametro terminą pirmasis pavartojo Herodotas. Seniausi hegzametro pavyzdžiai – įrašai senovės graikų vazose. Vėliau hegzametru buvo kuriamas epas, bukolinė poezija, satyros (romėnų), gnomos, himnai, eleginiais distichais – elegijos ir epigramos. Hegzametro sandarą sugriežtino Kalimachas, vėliau – Nonas. Romėnų poezijoje hegzametru pirmasis rašė Enijus. Romėnų hegzametrui labiau nei graikų būdinga vyriškosios cezūros. Viduramžiais atsirado rimuotas (vadinamasis leoninis) hegzametras (rimuojama eilutės abu puseiliai, susidarę dėl cezūros, arba eilutės 3 nariai, susidarę dėl 2 cezūrų) ir langobardinis hegzametras. Naujųjų amžių hegzametras yra toninis. Metro iktai sutampa su žodžių kirčiais, vietoj daktilių ir spondėjų vartojami daktiliai ir chorėjai, eilutę sudaro 13–17 skiemenų, 6 kirčiai, pirmasis skiemuo dažniausiai kirčiuotas, eilutę užbaigia adoniškoji kadencija. Pradėtas naudoti hegzametro pakaitas aleksandrinas.
Lietuvių literatūroje pirmieji eilėraščiai, parašyti kiekybiniu (metriniu) hegzametru, – Pakvietimas Lietuvos giminės ir Pakvietimas viešpaties karaliaus (anoniminiai, išspausdinti 1589). Metrotoniniu hegzametru rašė K. Donelaitis (Metai), toniniu hegzametru – L. G. Rėza (eilėraštis Šimtus jau metus saulelė tekėjo ir leidos 1824), P. Vaičaitis.
3141