Heisenbergo neapibrėžtumo principas

Heisenbergo neapibrėžtumo principas

Heisenbergo neapibrėžtumo principas (Hezenbergo neapibrėžtùmo prncipas), neapibrėžtùmų sryšis, papildomùmo prncipas, teigia, kad negalima kiek norima tiksliai numatyti mikrodalelės padėties ir jos judesio kiekio. Pvz., elektronų pluoštelis, praėjęs pro siaurą d pločio plyšį, difraguoja. Pradinis kiekvieno elektrono judesio kiekis p nukreiptas z ašies kryptimi ir lygus p_z. Dėl difrakcijos elektronas x ašies kryptimi įgauna judesio kiekį tarp +Δp_x ir –Δp_x. Δp_x yra judesio kiekio neapibrėžtumas, atsirandantis dėl difrakcijos, o elektrono koordinatės neapibrėžtumas x kryptimi yra Δx = d. Naudojantis elektrono de Broglie bangos išraiška ir atstumu x₁ nuo de Broglie bangos difrakcinio vaizdo centrinio maksimumo iki pirmojo minimumo gaunama, kad Δx·Δp_x ≈ h (h – Plancko konstanta). Nagrinėjant tiksliau koordinatės ir judesio kiekio neapibrėžtumai įvertinami jų vidutiniais kvadratiniais nuokrypiais $\overline{∆x}$ = $\sqrt{\overline{∆x^2}}$ ir $\overline{∆p_x}$ = $\sqrt{\overline{∆p_x^2}}$, tada $\overline{∆x}\cdot \overline{∆p_x}>\frac{ħ}{2}$, ħ = h / 2π.

Šis neapibrėžtumų sąryšis vadinamas Heisenbergo neapibrėžtumo principu. 1927 principą suformulavo W. K. Heisenbergas.

3048