helioterapija

helioterãpija, sáulės terãpija, fizioterapijos metodas; gydymas saulės spinduliais arba dirbtine šviesa. Organizmo fiziologinė reakcija į infraraudonuosius, matomuosius ir ultravioletinius saulės spektro spindulius yra skirtinga. Infraraudonieji spinduliai įšildo audinius ir dėl to padidėja vietinė, kartais ir bendroji kūno temperatūra. Nuo matomųjų spindulių priklauso žmogaus paros aktyvumo ritmas. Ultravioletiniai spinduliai padeda susidaryti vitaminui D, pigmentui melaninui, fiziologiškai aktyviems baltymų irimo produktams, naikina bakterijas. Humoralinį helioterapijos poveikį lemia kraujo bei limfos temperatūros pokyčiai ir aktyviųjų medžiagų bei vitaminų kiekio padidėjimas. Helioterapija humoraliniu būdu skatina vidaus organų bei fiziologinių sistemų (retikuloendotelinės, imuninės ir kitų) veiklą. Helioterapijos procedūra aktyvina refleksinius mechanizmus, kurie didina organizmo atsparumą. Helioterapija atliekama specialioje aikštelėje – soliariume arba aerosoliariume, paplūdimyje. Hepioterapijos dozavimo pagrindas – odos paraudimo reakcija (eritema). Dažniausi helioterapijos būdai: vietinis apšvitinimas eriteminėmis dozėmis, bendras apšvitinimas neeriteminėmis dozėmis ir bendras arba vietinis apšvitinimas didėjančiomis dozėmis. Helioterapija gydoma rachitas, kai kurios odos, lėtinės plaučių, kaulų ir sąnarių ligos, funkcinės nervų sistemos ligos, medžiagų apykaitos sutrikimai, vitamino D stokos padariniai, sunkiai gyjančios žaizdos ir opos.