Lefebvre Henri (Anri Lefèvras) 1901 06 16Hagetmau (Naujosios Akvitanijos administracinis regionas) 1991 06 29Navarrenx (Naujosios Akvitanijos administracinis regionas), prancūzų filosofas ir sociologas. Marksizmo ir egzistencializmo teoretikas. Vienas kaimo sociologijos ir taikomosios sociologijos Prancūzijoje pradininkų.
Išsilavinimas ir veikla
1920 baigė filosofiją Sorbonoje. Nuo 1961 dėstė Strasbūro universitete, nuo 1965 – Paryžiaus 10 universitete. 1928 įstojo į Prancūzijos komunistų partiją, nuo penkto dešimtmečio buvo jos ideologu, 1957 pašalintas iš partijos dėl stalinizmo kritikos ir dėl neortodoksinių komunistinių pažiūrų.
Henri Lefebvre
Filosofijos bruožai
Patyrė G. W. F. Hegelio, F. Nietzscheʼs ir ankstyvųjų K. Marxo idėjų įtaką. Tyrinėjimų tematika: Vakarų marksizmas, kasdienybė, socialinė erdvė ir miestas.
H. Lefebvreʼas kritikavo sovietiniame marksizme vyraujantį ekonomizmą ir etatizmą, apibendrino ir plėtojo marksistinę susvetimėjimo, kaip esminio kapitalizmo bruožo, sąvoką. Susvetimėjimą siejo labiau su valstybine biurokratizacija nei su gamybiniais santykiais. Veiklą ir praktiką laikė pagrindinėmis marksizmo sąvokomis, pabrėžė kūrybinį ir revoliucinį užtaisą, kuriuo rėmėsi avangardizmo menas (dadaizmas, siurrealizmas ir situacionizmas) ir radikali politinė kova prieš įsitvirtinusią socialinę tvarką. Veikaluose Kasdienio gyvenimo kritika (Critique de la vie quotidienne 3 kn. 1947–81) ir Kasdienis gyvenimas moderniame pasaulyje (La vie quotidienne dans le monde moderne 1968), kritiškai analizavo kasdienybės fenomeną. H. Lefebvreʼas suvokė kasdienį gyvenimą kaip nuskurdintą ir neautentišką dėl palaipsnių visuomenės komercializacijos ir biurokratizacijos procesų, t. p. dėl reklamos ir rinkodaros įtakos, bet tikėjo, kad kapitalizmo poveikis kasdienybei yra mažesnis nei kitoms gyvenimo sritims, joje galėtų gimti naujos pasipriešinimo ir išsivadavimo iš susvetimėjimo formos.
Henri Lefebvre
Tarpukario metais plėtojo nefašistinę F. Nietzscheʼs filosofijos sampratą (Nietzsche 1939), kritikavo nacionalizmą ir nacionalsocializmą. Veikale Formalioji logika, dialektinė logika (Logique formelle, logique dialectique, parašyta 1941, išleista 1947), kritiškai analizavo formaliąją logiką ir kategorinį mąstymą. Veikaluose Anapus struktūralizmo (Au-delà du structuralisme 1971), Struktūralistų ideologija (L’Idéologie structuraliste 1975) H. Lefebvreʼas vienas pirmųjų ėmė kritikuoti struktūralizmo (M. Foucault ir kitų) idėjas.
Sociologiniai erdvės ir miesto tyrinėjimai
Veikale Erdvės gamyba (La production de l’espace 1974) nagrinėjo erdviškumo klausimus. Pasak H. Lefebvreʼo, erdvė nėra nei pasyvi, nei savaiminė, bet gyvo socialinio gyvenimo darinys, kuris sukuriamas per politinius ekonominius santykius. Erdviškumo samprata apėmė ir urbanizaciją. H. Lefebvreʼas teigė, kad visuotinė visuomenės urbanizacija yra neišvengiamas procesas, kuris reikalauja naujos miesto sampratos. Atmetęs bejausmę racionalią modernistinę miesto sampratą pabrėžė gyvą miesto gyventojų patirtį. Komercializacija ir biurokratizacija paremtai urbanizmo ideologijai priešino miesto, kuriam būdinga individų savarankiškumas, savivalda, kūrybiškumas ir autentiški socialiniai santykiai, viziją. Iškėlė miesto revoliucijos idėją (veikalai Teisė į miestą / Le Droit à la ville 1968, Miesto revoliucija / La révolution urbaine 1970), kuri mobilizuotų piliečius ginti teisę į miestą, jo valdymą, jo keitimą, viešosios erdvės įsisavinimą.
Reikšmė
H. Lefebvreʼo idėjos turėjo įtakos egzistencializmo atstovams, įvairioms Vakarų marksizmo atšakoms, žaliųjų, anarchistų partijoms, menininkų judėjimams (siurrealistams, situacionistams, tarp kurių buvo jo studentai G. Debordʼas, D. Cohnas-Bendtas ir kiti) ir subkultūroms, F. Jamesonui, J. Baudrillardʼui, D. Harvey.
Kiti svarbesni veikalai
Parašė daugiau kaip 60 knygų; kitos svarbesnės: Dialektinis materializmas (Le Matérialisme dialectique 1939), Visuma ir likutis (La Somme et le reste 2 t. 1959), Campano slėnis: Kaimo sociologijos studija (La vallée de Campan: Étude de sociologie rurale 1963), Metafilosofija (Métaphilosophie 1965), Hegelis, Marxas, Nietzsche, arba šešėlių karalystė (Hegel, Marx, Nietzsche, ou le royaume des ombres 1975).